friendship never dies

Draugystę aš labai vertinu. Jei jau nusprendžiau, kad žmogus yra nusipelnęs mano draugystės, jei jau įsileidau jį į savo širdį, nuleidusi visas uždangas, tuomet jis ten pasiliks tikrai labai ilgam. Matyt taip yra dėl to, jog esu gan uždaras žmogutis. Bendravimas su nepažįstamais žmonėmis niekada nebuvo mano mėgstamiausias užsiėmimas, kadangi tuomet jaučiuosi suvaržyta ir nesavo vietoje. Tie, kurie manęs nepažįsta gali net pagalvoti, jog esu nedraugiška, paniurusi ar amžinai ne nuotaikoje. Tačiau taip nėra.

Galiu drąsiai pripažinti, jog tam, kad galėčiau bendrauti su žmogumi, taip kaip bendrauju su artimiausiais draugais, prireiks daug laiko. Bet argi ne tai ir linksmiausia dalis? Juk draugystę reikia statyti nuo pat pamatų. Plytą po plytos dėti vieną faktą po kito, kad galiausiai galėtum pastatyti namą - žmogaus pažinimą. Ir net po daugelio metų neįmanoma pasakyti, jog žmogų pažįsti iš visų pusių, kadangi mes visi turime savo paslapčių, tokių, kurias norime pasilikti tik sau, neišduoti net patiems artimiausiems draugams. Ir tai yra gerai, nes kiekvienas žmogus turėtų turėti tą menką, beveik nepastebimą paslapties šydą aplink save, kas verstų tik dar labiau norėti bendrauti ir pratęsti pažintį į dar gilesnes kerteles.

Asmeniškai aš niekada neturėjau krūvos draugų. Tačiau man jų ir nereikėjo, vis dar nereikia. Turiu kelias drauges, kurias nors prie širdies galiu dėti. Dėl jų paaukoti galėčiau daug. Ir tikrai nesvarbu, jog mes nebendraujame tiek, kiek bendravome ankščiau. Nesvarbu, jog dabar su kaikuriom, mus skiria tūkstančiai kilometrų. Tikra draugystė ištveria net ir tai, tačiau noras turi būti apibusis. Svarbiausia yra nepamiršti. Svarbiausia neištrinti iš širdyje laikomų atsiminimų tų stebuklingai trapių akimirkų, kurios būtent draugystę ir pavertė stebuklinga. Tai gali būti ir visiškos smulkmenos, tačiau jos yra tokios svarbios, ir ne kiekvienas gali tai suprasti. Būtent dėl to draugystės ir išyra: per mažai laiko, šiame skubančiame pasaulyje, mes skiriame šiltiems prisiminimams.

Nepaslaptis, kad esu nostalgiškas žmogus. Kiekvieną prisiminimą branginu, lyg jis būtų brangiausias mano turimas daiktas. Nuotraukos - aukso vertės. Žiūrinėdama jas ir prisimindama tuometinę savo nuotaiką, kai mane supo artimiausia draugė, darosi ir liūdna ir džiugu. Liūdna, nes suvokiu, jog artimiausiu metu to nepatirsiu, o galbūt nepatirsiu to jau niekad. Juk jausmai tokie skirtingi, ir kiekvieną kartą viskas būna kažkiek kitaip, nesvarbu, jei mums patiems atrodo, jog viskas lygiai taip pat. Liūdna ir dėl to, jog žinau, kad būtent tą akimirką nesidžiaugiau teikiamomis galimybės tiek, kiek galėjau, kiek vertėjo. Reikia išmokti vertinti kiekvieną gyvenimo akimirką giliau, nebijoti džiaugtis tiek, kiek nori širdis, nebijoti aplinkinių reakcijos į tave. Taipogi žiūrėdama į nuotraukas suprantu, kad mano veidą puošia šypsena. Juk aš turiu tokių draugių, kokių galbūt nė nenusipelniau. Tik jų dėka mano praeityje yra tiek daug šviesių prisiminimų. Tik jų dėka aš esu dabar tokia, kokia esu.

Išvada paprastesnė nei paprasta. Draugystę reikia vertinti ir brandinti it gerą, brandų ir brangų vyną. Kuo ilgiau tuom rūpinsiesi, tuo geresnį variantą turėsi pabaigoje.

Tyloje skamba: Guns N' Roses - Don't Cry

winter is coming

Kaip ir kiekvienais metais, Kalėdų karštinė mane jau aplanko lapkričio pradžioje, beveik tuomet, kai prekybos centrai jau pradeda po truputį ruoštis didžiosioms šventėms. Sutinku, jog tuomet galvoti apie Kalėdas dar būna per anksti, tačiau.. Juk tai tokia graži šventė! Galvoti apie dovanas artimiesiems, sudarinėti sąrašus ką ir kam reikės padovanoti. O kur dar dailus pakavimo popierius.

Taipogi dievinu Kalėdines dainas, daugiaspalves lemputes, karštą vyną, žvakes, eglutės puošmeną namie.. Atrodo viskas, kas susiję su šia švente mane taip džiugina, tad kodėl gi nepradėjus visa tuom džiaugtis, kai dar yra laiko? Tuomet galima išvengti to nuprotėjimo prekybos centruose, kai likus porai dienų iki Kalėdų visi netenka ir lekia it pašėlę per visas parduotuves, bandydami paskutinę sekundę nupirkti geriausias dovanas savo artimiesiems. Aš to nemėgstu. Mėgaujuosi net ta akimirka, kai esu parduotuvėje ir renku tinkamiausią smulkmenėlę.

O dar tas džiaugsmas, kai pasirodo sniegas! Tuomet man užtenka pasiimti telefoną su žiemiškomis dainomis ir išeiti į miestą pasivaikščioti. Gatvės dažniausiai jau būna pasiruošusios šventėms, muzika ausyse nuteikia pakyliai, sniegas aplink sukelia senųjų metų nostalgiją. Net šaltukas pasidaro nebaisus, kai širdyje taip šilta nuo švenčių idėjos.

Taipogi niekada nesuprasiu tų žmonių, kurie Kalėdų nemėgsta. Taip, ši šventė, kaip ir visos kitos, yra išpūstos visų prekybos centrų, tačiau juk jie tik dirba savo darbą. Šventė bus tokia, kokią tu ją sau pasidarysi. Juk Kalėdos, tai būvimas su šeima, bent jau po šitiek metų, man šitie du dalykai vis dar asociuojasi. Argi negera pabūti su artimiausiais žmonėmis prie Kalėdų stalo, nukrauto skaniais valgiais, nekantriai žvilgtelėti į papuoštą eglutę, glaudžiančią visas dovanas, geriant karštą vyną kalbėtis apie visiškai bet ką, užuodžiant mandarinų kvapą, fone skambant kalėdinėms dainoms ir už lango sningant. Man - tai tobulo žiemos vakaro scena.










Tyloje skamba: Shakin' Stevens -   Merry Christmas Everyone

the blogger tag

Šiandien, po nemažų atostogų be rašymo, planavau parašyti įrašą, liko sugalvoti temą, tačiau tada komentaras po paskutiniu mano įrašu kaip ir išsprendė šitą problemą: blogger tag. Esu girdėjusi kas tai per daiktas, tačiau niekada per daug nesigilinau į tai, kadangi tuo metu blogo dar nerašiau. Todėl norėdama sudalyvauti, turėjau susirasti dar kitą blogą, kuris kartu būtų parašęs ir taisykles, nes blogerė, užtaginusi mane, to nebuvo padariusi. Taigi, up up up and away:

Taisyklės : 
1.Kiekvienas užtag'intas žmogus turi parašyti 11 faktų apie save
2. Jie turi atsakyti 11 klausimų prieš tai užtag'into bloger'io.
3. Taip pat jie turi sukurti savo 11 klausimų.
5. Jie turi užtag'inti 11 bloger'ių su mažiau, nei 200 sekėjų.
5. Bloger'iams būtinai reikia pasakyti apie užtag'inimą.
6. Jokių būdu negalima užtag'int žmogaus, kuris tave užtag'ino.

FAKTAI APIE MANE:
1. Skaityti knygas šiltai įsirangius lovoje, su šiltu arbatos puodeliu - tobulas būdas praleisti vakarui.
2. Auginu mažą kalytę, savo džiaugsmelį, kurios vardas Coco (nuo žodžio Coconut, kadangi ji baltutė)
3. Ateityje svajoju studijuoti kūrybinį rašymą.
4. Laikrodžiui rodant 11:11, visada VISADA sugalvoju norą.
5. Svajoju gyventi New Yorke. (Brukline, jei tiksliau)
6. Tiesiog nekenčiu anksti keltis rytais, esu visiška pelėda.
7. Esu saldumynų fanatikė. Duok man plytelę šokolado ir aš atskleisiu visas paslaptis.
8. Be knygų skaitymo, taipogi mėgstu žiūrėti kino filmus.
9. Siaubingai bijau varlių ir bičių!
10. Turiu geriausią pasaulyje sužadėtinį, kurį beprotiškai myliu.
11. Meilė man yra svarbiausias prioritetas mano gyvenime.

KLAUSIMAI NUO  http://flashflaifashion.blogspot.com

1. Kuo užsiimat gyvenime?
Šiuo metu studijuoju anglų kalbą, bandau būti gera sužadėtinė ir taipogi ieškausi darbo, kurį galėčiau derinti su studijomis.

2. Kieno bloga's labiausiai įkvepia?
Be jokių abejonių tai būtų http://www.misspandora.fr/

3. Koks mėgstamiausias patiekalas?
Kadangi valgių mėgstamų yra daug ir išsirinkti sunku sakyčiau visgi, kad.. mamos daryti cepelinai :)

4.  Trys daiktai, kuriuos pasiimtum į negyvenamą salą...?
Pirmas būtų labai stora užrašinė, antras, tušinis su nesibaigiančiu rašalu, trečia, mėgstamiausia knyga.

5.  Jei gyventi būtų likę viena diena - ką veiktum?
Dieną praleisčiau su mylimiausiais žmonėmis.

6. Koks tavo mėgstamiausias gėrimas?
Vanduo su citrina ir ledukais.

7. Kokia didžiausia nesąmonė, kurią padarei gyvenime?
Nesiekiau savo svajonių tada, kada turėjau šansą.

8.  Jei laimėtum milijoną - tai...
Pasirūpinčiau savo tėvais - nupirkčiau jiems jų svajonių namą ir pasistengčiau, kad jiems daugiau dėl nieko nereikėtų pergyventi. Po tiek metų rūpesčio su manimi, jie tikrai to nusipelnė.

9. Gyvenamoji vieta?
Šiuo metu Vilnius, kilusi iš Mažeikių.

10.  Kiek per dieną laiko praleidi skaitydama blog'us?
Ne daugiau nei valandą.

11. Kas labiausiai džiugina per Šv. Kalėdas?
Džiugina tiesiog buvimas su artimaisiais, kalėdinės dainos, sniegas, karštas vynas ir gražių spalvų lemputės visur, kur tik pažvelgsi.


MANO KLAUSIMAI:

1. Mėgstamiausia knyga, kurią rekomenduotum visiems?
2. Kur save įsivaizduoji po 10 metų?
3. Svajonių profesija, kai buvai dar visai maža?
4. Moteris, kuri tau yra didžiausias įkvėpimas?
5. Be ko negalėtum gyventi?
6. Apibūdink save penkiais žodžiais.
7. Keisčiausias tavo įprotis?
8. Ar tiki meile iš pirmo žvilgsnio?

9. Svarbiausias žmogus tavo gyvenime?
10. Geriausia Kalėdinė dovana man būtų..?
11. Ar tiki įvairiais prietarais?

TAGG'INU:

http://soodamn.tumblr.com/
http://whatisimportance.wordpress.com/
http://whataboutgoodnightkisses.blogspot.com/
http://arcangelgirl.blogspot.gr/
http://limeandhoneyblog.blogspot.com/
http://genuine-bunny.blogspot.com/
http://vienaragiss.blogspot.com
http://lietingadiena.blogspot.com/
http://ikvepimai.blogspot.com/
http://princess-sju.blogspot.com/
http://lovekickstarts.wordpress.com/


                                                                                         Tyloje skamba: Hurts - Devotion

like the old times

Būdama dar visai maža, kai tik išmokau skaityti, maniau, kad tai geriausias dalykas pasaulyje. Knygos buvo tarsi draugai ar palydovai, kurie mane lydėdavo geromis ar tai blogomis dienomis, visada padėdavo užsimiršti, nes tuo metu tiesiog apsigyvendavau skaitomoje knygoje. Vaikystėje ir ankstyvoje paauglystėje perskaičiau nesuskaičiuojamą galybę knygų, dėl ko visada didžiuodavausi, nes mano bendraamžiai knygų beveik neskaitydavo, o būtent dėl to aš jaučiausi išskirtinė.

Tačiau..Nežinau kas pasikeitė. Knygos vis dažniau būdavo grąžintos į biblioteką nepabaigtos ar net nepradėtos skaityti. Pati sau vis teisindavausi ta mintimi, kad nebeturiu pakankamai laiko skaityti, tačiau juk apgaudinėdavau tik save, nes puikiai žinodavau, kad kaltas yra tik mano pačios tingumas. Skaitydavau vis rečiau ir rečiau, galiausiai nustojau vaikščioti į biblioteką ir pirkti knygas, kadangi žinojau, jog vis tiek knygos tiesiog dulkės lentynoje be jokios paskirties. Kuo labiau laikas bėgo, tuo labiau ėmė blėsti tie nuoširdžiai malonūs prisiminimai, kuriuos tiek metų laikiau savyje. Iš atminties išgaravo naujų knygų kvapas. Nekantrumas baigti skaityti vieną skyrių, kad tik galėtum pradėti skaityti kitą. Knygų skaitymas naktį, po antklode, pasišviečiant telefonu, kad tik tėvai nenuvarytų miegoti nepabaigus likusių knygos puslapių. To nostalgiško jausmo, kuris užplūsta visą tave, perskaičius nuostabią knygą, "o kas toliau?" aplanko mintys, pasidaro liūdna, nes žinai, kad istorija pasibaigė ir kad kitos tokios jau nebebus. Taip jautiesi iki kol į rankas patenka kita knyga, ir vėl viskas prasideda iš pradžių.

Šiemet galiausiai supratau, kad aš be skaitymo, tiesiog ne aš. Man to trūksta daug labiau nei galėjau įsivaizduoti. Todėl perlipau per save ir savo nenuvaldomą tingumą ir.. baigiau skaityti knygą savo malonumui. O dabar taip gera! Nors žinoma, skaitant pirmuosius puslapius jaučiausi.. ne taip. Atrodė viskas aplink blaškė ir nelabai galėjau susikaupti, tačiau įpusėjus knygą senieji pojūčiai po truputį grįžo atgal. Skaitai ir mėgaujiesi ir tiesiog nereaguoji į tai, kas vyksta aplink, nes veiksmas knygoje daug įdomesnis. O užvertus paskutinį knygos puslapį vėl supratau, kad rytoj pat į rankas imsiu jau kitą knygą, nes pagaliau, po tiek laiko, imu prisiminti, kokį malonumą ir ramybę man tai teikia.

Tyloje skamba Jason Walker - Down

love changes everything

Mano nuomone, žmogaus charakterį ir jo elgesį ilgalaikėje perspektyvoje lemia ne vien tam tikri atsitikimai jo gyvenime, bet taipogi ir žmonės, kurie būtent tam žmogui yra artimi ir be galo svarbūs.

Sutikus savo žmogutį, aš taipogi pasikeičiau. Į gerą. Taip yra todėl, kad jis yra būtent tas man skirtasis, kuris atskleidžia manyje visą kas tik geriausia. Ir tvirtai tikiu, kad taip ir turi būti. Juk tas žmogus yra antroji pusė, kuri turi tave papildyti taip, kad tu pasikeistum tik į gerąją pusę, kad jo ar jos dėka pradėtum save labiau mylėti ir suprastum jog tos savybės, kurios tavo manymu buvo blogiausia tavyje, vis dėlto yra tai, kas tave daro ypatingą.

Paauglystėje siaubingai troškau meilės. Tokios, apie kurią rašo knygose, rodo visuose filmuose ar tiesiog tokios, kurią matai eidama gatvėje. Buvau puolusi į paniką, kad niekas manęs nesugebės mylėti taip stipriai, kaip galiu mylėti aš. Džiugu pranešti, kad klydau. Laimė ateina tada, kada jos labiausiai reikia iš tiesų, o ne tada kada tau atrodo, kad jos reikia. Po susipažinimo su savo gyvenimo brangenybe, ėmiau pastebėti, kad po truputį keičiuosi. Veidą dažniau puošdavo šypsena, rečiau aplankydavo tie depresijos pilni debesėliai, kurie buvo mano geriausi draugai, kai dar lankiau vidurinę mokyklą. Pasaulis atrodė tarsi naujai pastatytas. Atrodo, jog nuo tada pradėjau viską matyti ryškesnėmis ir gražesnėmis spalvomis. Tik jo dėka sugebėjau įkvėpti naujo oro gūsio, kuris tarsi leido pamiršti visas senas nuoskaudas ir dabar jas prisimenu tiesiog su šypsena mintyse, galvodama, kad viskas buvo taip, kaip ir turėjo būti.

Svajoju, jog taip galvosiu visada. Tikiuosi, kad širdyje visada liks šita naivi meilės sąvoka, kad niekad nepamiršiu ką meilė padarė man ir dėl manęs. Noriu, kad senatvėje eidama senamiesčio gatvėmis, rankomis susikabinusi su savuoju vyru, šypsosiuosi jausdama pilvo apačioje vis dar skraidančius drugelius, kurie man primins tai, ką patyriau tikros meilės dėka.


Tyloje skamba The Jezabels - City Girl.

desire to write

Visada pavydėdavau tiems žmonės, kurie yra talentingi. Juk jiems atsiveria tokia didinga galimybių mugė, kad jiems tik ir rinktis savo gyvenimo kelią joje. Aš būdama maža vis bandydavau surasti savo talentą. Bandžiau dainuoti, šokti, vaidinti, tačiau kiekvieną kartą kažkas vis būdavo ne taip. Atrodo kažkas mano viduje vis nesusiklijuodavo ir galiausiai aš tuos bandymus apleisdavau. Aišku, bandymai rasti kažką savito tęsėsi ir vėliasniame laikotarpyje. Tikėjau, kad tai yra fotografija. Po to bandžiau save prisijaukinti prie vairavimo ar piešimo. Tačiau viskas nueidavo šuniui ant uodegos.

Atrodo, jog be skaitymo ir rašymo aš nieko nesugebu. Žinau, kad mano rašymo žinioms dar tik tobulėti ir tobulėti, tačiau tai darydama aš jaučiuosi gerai. Na, bent jau geriau, nei didžiąją laiko dalį. Gyvenimas dar ilgas, tačiau abejoju, jog sugebėsiu surasti kažką kito savo gyvenime, kas leis patirti man didesnį pilnumą, nei žodžiai balto popieriaus fone, kuriuos sukuriu aš pati. Nors šitokiam laisvalaikio praleidimui dažniausiai reikia mūzos paukštės, kuri akivaizdu, aplanko ne visada, tai man teikia džiaugsmą. Džiaugsmą, kadangi žinau, jog galiu savo mintis išdėlioti sakiniuose taip, kaip aš noriu. 

Bet ką atiduočiau už senovinę rašymo mašinėlę, kurioje glūdi būtent tikroji rašymo dvasia, kurią taip trokštu pajusti. Jokių klaidų taisymų ar spellcheck'o. Jokių bereikalingų spausdinimų. Tiesiog iš kart pasirodanti tavo kūryba šviežiame lape, kuris vis dar kvepia mašinėlės dažais. Seniau rašymas buvo vertinamas. Ne kiekvienas galėjo tai daryti. Tam reikėdavo talento, noro, aistros ir užsidegimo. Dabar viskas pasikeitė.

Tobulumui ribų nėra ir niekada nebus, tačiau rašymo srityje, žinau, kad norėčiau bent jau priartėti prie tos ribos. Svajoju, kad mano kurtas knygas skaitytų žmonės ir sakytų "tai kažkas kita, tai kažkas įdomaus". Galbūt tokias svajones lemia tai, jog vaikystėje knygų nepaleisdavau iš rankų. Tuomet nereikėjo nei draugų, nei tėvų, nei kompiuterio. Užteko geros knygos rankose ir aš išnykdavau baltai juoduose puslapiuose, susitapatindavau su knygų herojais ir vis įsivaizduodavau, kad kai paaugsiu, parašysiu kažką dar geresnio. Vis dar tuom tikiu, kad kažkada, po metų, dviejų ar dvidešimties aš sukursiu tai, kas guli mano širdyje. 

Rašymas man tarsi sportas, tarsi grojimas muzikos instrumentu. Tai viskas, ką aš turiu. Todėl tikiu, kad kada nors aš tai panaudosiu savo svajonių išsipildymui.

Tyloje skamba Placebo - Running Up That Hill

another countless begining

Būdami dar visai vaikais įsivaizduojame save ateityje, kai užaugsime. Visi tada turime naivių svajonių, kurios tokios didelės ir gražios verčia didžiuotis dar jaunus tėvus ir manyti, jog jų vaikas užaugęs pasieks tiek daug, kiek jie patys negalėjo pasiekti. Taip, tai gražu. Tačiau augant vienos svajonės keičia kitas, ir daugeliu atveju jos tampa labiau realistiškos, nei vaikystėje. Aišku, kiekvieno žmogaus gilioje kertelėje guli kelios apdulkijusios ir susenusios svajonės, apie kurias tai pamirštama, tai atsimenama, tačiau jos taip ir lieka neįgyvendinamos. Be svajonių, kiekvienas taipogi įsivaizduojame save patį. Mintyse bandome sukurti tobulą savo variantą po kelerių metų, tikėdamiesi, kad jis bus geresnis ir tobulesnis jūsų variantas, kuris galbūt bus bent per žingsnelį arčiau jūsų svajonių.

Mano atveju, viskas priešingai. Atrodo kuo toliau, tuo labiau tolstu nuo savo "tobulojo" varianto. Žinau, kad esu linkusi mesti tai, ką pradėjusi, tačiau mane žlugdo tai, jog šitos savybės aš nesugebu atsisakyti jau per tiek metų. Svajonės mano šviesios, gražios ir ryškios, tačiau aš pati esu didžiausia kliūtis joms išsipildyti. Metams bėgant aš ne tik užkišu svajones į tolimesnį kampelį, bet ir po truputį pradedu atsisakyti tų pomėgių, kurių dėka tos svajonės ir atsirado. Skaitymas vaikystėje ir paauglystėje buvo mano išsigelbėjimas nuo pilko ir nuobodaus pasaulio. O dabar.. Ne, pasaulis liko toks pats. Tačiau aš keičiuosi. Ir tikrai ne į tą pusę, kurią norėčiau aš pati.

Taip. Logiškai galvojant, viskas priklauso nuo manęs pačios. Juk niekas man nelaiko automato prie galvos ir draudžia skaityti. Juk niekas nedegina mano turimų knygų. Tačiau vis dėto, kažkas giliai mano viduje spaudžia stabdžius, tarsi saugodamas mane nuo galimos nelaimės. Perlipti per save ar savo principus nėra taip lengva, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Ypač kai pats negali suprasti tikrų priežasčių, dėl kurių taip elgiesi. Bet būtent aš esu toks žmogus, kuris dažnai mėgsta sugriauti savo laimę ar bent jau galimą trumpą laimingą gyvenimo liniją, vien dėl to, nes bijau to baisaus ir tamsaus jausmo, kuris aplanko, kai laimės paukštė tave ima ir palieka be išankstinio perspėjimo.

Visi žmonės trokšte trokšta laimės. Aš taip pat. Bet bijodama pasėkmių, pati sau trukdau tą laimę patirti. Ironiška, ar ne?



Tyloje skamba Lana Del Rey "Video Games"