another year another resolution

Ryte atsibudus pirmas vaizdas, kuris mane nustebino - pavasaris už lango. Aiškiai įžiūrimi žali žolės lopinėliai  nebesislepiantys po beveik visiškai ištirpusiu sniegu. Saulės spinduliai gražiai šokinėjantys ryto šviesoje ir žinoma, pavasariu jau kvepiantis nestiprus vėjas. Būti sutiktai tokio vaizdo ryte, o po to pažiūrėti į kalendorių ir suprasti, jog rytoj jau naujieji metai, gan sunku.

Šiemet švenčių laikotarpis praskriejo greičiau nei ankstesniais metais. Grįžusi į gimtinę pas tėvus atrodo praleidau tik porą, o ne šešias dienas. Kuo daugiau metų turiu savo sąskaitoje, tuo laikas mano gyvenime darosi greitesnis ir sunkiau sugaunamas. Sunku suspėti kartu su juo. Dienos bėga tarsi valandos; kiekviena diena yra panaši į jau praėjusią, todėl susigaudyti darosi vis sunkiau ir sunkiau. Rutina daro savo, neleidžia džiaugtis kiekviena diena it ši būtų paskutinė, kadangi jos visos jau tiesiog vienodos. Būtent dėl šios priežasties ir nepasakyčiau, jog būčiau per daug nustebinta, jei ryte būčiau suvokusi jog dabar - iš tiesų pavasaris. 

2013-ieji. Man, kaip gan prietaringam žmogui, kuris visada nusispjaus per kairį petį tris kartus juodai katei perbėgus man kelią, ateinantys metai neatrodo daug gero žadantys. Tikiuosi tik tiek, kad jie nebūtų blogesni už šiuos, 2012-uosius. Liko vos viena diena, vos viena šventė ir viskas tarsi vėl iš pradžių: tie patys mėnesiai, tos pačios dienos, tie patys darbai, tie patys žmonės. Jausdama, jog jau minėtoji rutina mane ima iš lėto dusinti, nusprendžiau, kaip ir kiekvienais metais, sudaryti pasižadėjimų sąrašą ateinantiems metams. Ir visiškai nesvarbu, jog šitą sąrašą aš pamirštu vos jį parašiusi ir jo nė neperskaitau per tuos metus, o ką jau bekalbėti apie kažkurių punktų įvykdymą. Tačiau pabandyti verta, kaip ir tikėti, jog galbūt šiais metais susiimsiu ir bent prie poros eilučių su pasidižiavimu užrašyti dailią varnelę.

1. Užsirašyti į sporto klubą ir galiausiai pasiekti savo norimų kūno formų.
2. Iki galo sudalyvauti "2013 metų knygų iššūkyje", kas paskatins mane ne tik vėl grįžti prie įprastinio skaitymo, bet ir patobulins mano rašymo įgūdžius, kurių reikės aprašant kiekvieną knygą.
3. Bent truputį daugiau laiko praleisti ne tik prie grožinės literatūros, bet ir prie mokymosi medžiagos.
4. Nebesinervinti dėl kiekvienos smulkmenos ir stengtis į viską žiūrėti daug paprasčiau.
5. Pozityvus mąstymas. Tikiu, kad vien galvodamas apie gerą, gali tai ir prisišaukti.
6. Galiausiai išdrįsti ir prisėsti BENT pabandyti pradėti rašyti knygą, apie kurią svajoju nuo paauglystės.
7. Išmokti taupyti pinigus ir tvarkyti savo biudžetą.
8. ŠYPSOTIS :)

Kiekvienam, kuris dabar skaito mano žodžius, nuoširdžiai linkiu linksmai pasitikti naujuosius metus ir taipogi, kad šie klastingai skambantys gyvatės metai, į Jūsų namus atneštų tik šilumą, laimę, meilę ir sveikatą. Tegul tai būna, jei ir negeriausi metai, tai bent kruopelyte geresni nei praėjusieji. Pozityvumo ir svajonių išsipildymo:)

Tyloje skamba: Of Monsters and Men - Little Talks

dark forest ahead

Bloga nuotaika ir depresija mane visada lydi švenčių metu. Ji tarsi mano asmeninė žiemos palydovė, kuri padarys viską, kad kaip ir kiekvienais metais, nusivylimas ir liūdesys slėgtų mane iš vidaus. Atrodo, jog peržengus naujųjų slenkstį, imu tikėkis, kad kiti metai bus geresni, kad šventės pagaliau bus tokios, kokios ir turėtų būti: džiaugsmingos ir kupinos vilties, meilės bei šilumos. Na, bent jau pagal filmus ir knygas šventės yra būtent tokios. Tačiau ne kartą teko įsitikinti, jog spausdintas žodis toli gražu neatitinka realybės.

Būtent prieš šventes imu galvoti, kad esu baisingai blogas žmogus. Prisimenu ne tik šių metų savo padarytas klaidas, bet ir tas, su kuriomis teks gyventi visą likusį gyvenimą ir vis smukdyti save dėl jų žemyn. Nesu tas žmogus, kuris galėtų viską legvai pamiršti ar atleisti. Supykusi ant kitų taip, ganėtinai greit atleidžiu, nes pyktis su artimais žmonėmis ar draugais man kainuoja per daug energijos, kurią aš geriau panaudosiu rašydama ir išsiliedama ant popieriaus. Tačiau nuoskaudos atmintyje užsilieka ilgam laiko tarpui. Dar ir dabar galiu atsiminti, kaip būdama šešerių metų, siaubingai pykau ant mamos, dėl netinkamos Kalėdų dovanos, kadangi aplink visi vaikai gavo daug geresnes ir įdomesnes dovanėles. Nors dabar visa tai man atrodo juokinga, nors ir suprantu buvusią šeimos situaciją, nors ir visiškai nebesvarbu, kas įvyko prieš tiek laiko, aš negaliu to pamiršti. Tokių prisiminimų turiu daug. Ir nors pirmasis yra visiškai nereikšmingas ir vaikiškas, tai nereiškia, jog visos nuoskaudos yra tokios kvailos. Žinau, jog skausmingų prisiminimų laikymas savyje kenkia tk man pačiai, tačiau, kad ir kaip norėčiau, šitos savo savybės aš pakeisti negaliu.

Tačiau jei tik supykstu ant savęs, dėl savo kvailų poelgių, klaidų ar galbūt netgi minčių, sau greitai atleisti negaliu. Net jei atrodo, kad galbūt vienas blogas elgesys ir užsimiršta, atėjus tinkamui ar nelabai laikui, jis su skausmu iškyla į paviršių primindamas koks netikęs žmogus aš iš tiesų esu. Atgaila laiko nesugrąžina. Klaidų ištaisyti jau nebegaliu, o iš jų pasimokyti sugeba ne kiekvienas. Žmonės būtent šiuo atveju yra panašūs į gyvūnus: net jei kartą prisilietę prie ugnies jie nudega, didesnė galimybė yra, jog jie bandys ir dar kartą, žinodami, kad skausmas pasikartos. Juokinga ir kartu graudu. Tačiau tam, kad pasimokyti iš savo klaidų, reikia talento, kurį turi retas žmogus.


Tyloje skamba: Train - Hey, Soul Sister

i am a stranger to myself

Laikas bėga nepastebimai. Atrodo dar ką tik taip laukiau tikros žiemos ir to balto, puraus ir blizgančio sniego ir štai, už lango snaigės elegantiškai sukasi ratu. Kalėdos nenuvaldomai artėja, o ir 2012 metai jau skaičiuoja paskutines savo dienas, tuomet vėl viskas iš pradžių.

Tikiuosi, kad ateinantys gyvatės metai, kad ir kaip nemaloniai jie skambėtų, bus geresni. Žinoma, negaliu skųstis, jog gyvenimas šiais dvyliktaisiais metais buvo man nedėkingas, tačiau juk visada gali būti geriau. Ko labiausiai norėčiau? Atrasi save, suvokti ko iš tiesų aš noriu iš gyvenimo, kurį aš gyvenu. Noriu gyventi taip, jog galėčiau džiaugtis kiekviena savo nugyventa diena. Noriu surasti prasmę ir sustatyti savo tikslus į vietas. Žinau ir tikiu, jog pasiekti aš galiu daug, tačiau nežinia kas man trukdo. Galbūt dauguma žmonių, kaip ir aš, bijo išpildyti savo svajones dėl gan paprastos priežasties - bijodami pilnavertės laimės. Ar žmogus iš tiesų mokėtų gyventi be to liūdesio ir dažno nusivylimo savimi? Ir nereikėtų skubėti atsakyti, nes atsakymas iš pradžių gali atrodyti labai lengvai randamas. Tačiau aš tikiu, kad dažnai mes paslystame gyvenimo kelyje pasąmoningai, vien dėl to, jog tikime, kad jėgų mums gali suteikti tik nuosmūkis, kuris suteikęs begalę blogų emocijų tampa it spyris į sėdimąją.

Kaip ir kiekvienais metais sudarysiu savo norų sąrašą naujiesiems metams, kurie neva turėtų man padėti nuspręsti kurį gyvenimo takelį pasirinkti priėjus kryžkelę. Tačiau paskaičiusi savo 2011 metų laišką sau, nusivyliau. Juk tik prie poros punktų aš galiu padėti riebų pliusą. Visi kiti galiausiai persikelia ateinantiems metams, ir taip viskas vėl iš naujo. Nors kiekvieną kartą sau pažadu, kad būtent šį sykį viskas bus kitaip, suprantu, jog pati sau meluoju. Tačiau giliai širdyje viliuosi, jog galiausiai man tai pabos ir kuriais nors metais spjausiu į viską bei galiausiai įgyvendinsiu savo seniai užsibrėžtus, bet vis dar neišblėsusius tikslus.

Skaudžiausia yra tada, kai artimi žmonės tavimi taipogi tiki. Tuomet nuvili ne tik save, bet ir juos. Asmeniškai aš nuvildama save milžiniškos graužaties nejaučiu. Porą kartų į metus apie tai pagalvoju, pasvajoju kaip viskas galėtų pasikeisti ir.. galiausiai grįžtu į pradinį tašką. Tačiau kai mylimi žmonės suvokia, nori ir laukia, kada tu tapti tokiu žmogumi, kuriuo pats ir nori tapti, bet nesulaukia, imu jaustis beviltiškai. Tačiau kaip ir visada, nesugebu savęs priremti prie sienos iki tokio atvejo, jog galiausiai pasiryžčiau kažką pakeisti. Nežinau. Galbūt tokių žmonių yra ne vienetai. Galbūt tai natūralu daugumai. Jei tai tiesa, tuomet ateinantiems 2013-iems metams Jums, ir tuo pačiu sau, palinkėsiu vieno: perlipti per save, savo baimes ir silpnybes ir galiausiai imtis veiksmų, kurie bent jau pagal idėją turėtų nuvesti šviesesnio ir laimės pilnesnio gyvenimo link.


Tyloje skamba: Hurts - The Road

perskaityti negalima atidėlioti! knygų iššūkis 2013

Perskaityti negalima atidėlioti. Po kuriuo žodžiu kablelį dėsi tu? 2013 metais bus tęsiamas sėkmingai startavęs projektas: Knygų iššūkis. Tikslas? Paprastas. Ne tik skatinti kitus žmones skaityti, bet ir sumažinti norimų perskaityti knygų kiekį. Ir dalyvauti gali kiekvienas! Plačiau paskaityti apie šį projektą galima paskaityti paspaudus čia. 

Kadangi 2012 metais nežinia kaip sugebėjau pramiegoti visa tai, skubu dalyvauti šiemet. Knygų sąrašą sudariau jau prieš kelias dienas, vis laukdama platesnės informacijos. Ir galiausiai jos sulaukusi bei jau ir užsiregistravusi, skubu talpinti savo sąrašą čia. 12 mėnesių = 12 knygų.

Mano 12 knygų sąrašas:

1. Borisas Pasternakas - Daktaras Živaga
2. Colleen McCullough - Erškėčių paukščiai
3. William Golding - Musių valdovas
4. Caroll Lewis - Alisa stebuklų šalyje
5. Vladimir Nabokov - Lolita
6. Mark Haddon - Tas keistas nutikimas šuniui naktį
7. Edmundas Malūkas - Šiukšlyno žmonės
8. Kristina Sabaliauskaitė - Silva Rerum
9. Džeimsas Džoisas - Dubliniečiai
10. Capote Truman - Pusryčiai pas Tifanį
11. Anthony Burgess - Prisukamas apelsinas
12. Marquez Gabriel Garcia - Šimtas metų vienatvės

2 alternatyvios knygos:

1. Christopher Priest - Prestižas
2. Costazar Julio - Žaidžiame klases

Savo kiekvienos knygos pasirinkimą papasakosiu rašydama atsiliepimus apie kiekvieną iš jų atskirai. Žinoma, ne visos pasrinktos knygos turi tam tikrą istoriją, kaikurios yra tiesiog seniai mano planuose, tačiau niekaip vis nesugebėdavau jų paimti į rankas ir galiausiai perskaityti, todėl ši proga - puikiausias šansas tai padaryti.

Šis projektas ne tik puikus pavyzdys visuomenei ir šiuolaikiniam jaunimui, kuris vis rečiau į rankas paima knygą savo malonumui, bet ir tobula galimybė man pagaliau visiškai grįžti prie skaitymo. Jau dabar nekantraudama laukiu 2013 metų pirmosios dienos, kadangi tuomet galėsiu patogiai įsitaistyti lovoje su arbatos puodeliu ir pasinerti į knygos pasaulėlį.

Tikrai visiems rekomenduoju išbandyti savo jėgas. Net jei ir nesi knygų graužikas, tačiau galbūt tiesiog dar nespėjai priprasti prie knygų? Galbūt truputėlis pastangų yra viskas ko reikia? Skaitydami knygas galite ne tik atsipalaiduoti ir pamiršti varganos dienos rūpesčius, tačiau skaitydami taipogi plečiate savo akiratį, su kiekvienu verčiamu puslapiu, išmokstate vis kažką  naujo.

Dabar tik liko sulaukti gerų 2013 skaitymo metų!

Tyloje skamba: Ron Pope - A Drop In The Ocean

what if money didin't matter?

Kas būtų, jeigu pinigai būtų nesvarbūs? Kaip tuomet gyventumėte savo gyvenimą?
Šiandien, visiško atsitiktinumo dėka teko pažiūrėti inspiracinį video filmuką*. Jis truko tik tris minutes, tačiau kad ir koks trumpas laiko tarptas tai būtų, mane privertė susimąstyti.

Esu iš tų žmonių, kurie studijuoja nemėgstamą dalyką, kuris ateities svajonių įgyvendinti tikrai nepadės. Žinau, kad studijuodama tai, darau bloga sau. Tačiau gyvenant pasaulyje, koks egzistuoja šiais laikais, eiti prieš srovę yra sunku. Tiesiog mąstymas: įstojau, tai reikia studijuoti; pradėjau - reikia baigti; baigiau - reikia pagal specialybę ieškoti darbo. Užburtas ratas tęsiasi visą gyvenimą. Būtent dėl jo, pasaulyje tiek daug žmonių dirbą darbą, kurio nekenčia.

Grįžtant prie manęs. Visų pirma, mano norimos studijų pakraipos Lietuvoje net nėra. Antra, jei studijuočiau tai, ko trokšta mano širdis, didelė galimybė jog geresnio darbo aš nerasčiau. Ir štai, viskas juk galų gale susiveda į pinigus. Visą gyvenimą mes mokomės, studijuojame tai, kas galbūt mums kelia tik neigiamas emocijas, tačiau juk darome tai dėl savo ateities, kad galėtume daugiau uždirbti, kad gyvenime mums nieko netrūktų. Tačiau.. Pasikartosiu: Kas būtų, jei pinigai būtų nesvarbūs? Ką tokiu atveju daryčiau aš? Mesčiau viską! Keliaučiau, skaityčiau knygas, rašyčiau savo istorijas pati ir tiesiog džiaugčiausi. Nesilaikyčiau kvailų gyvenimo taisyklių, kurios taip riboja žmones.

Žinoma, negaliu sakyti, kad visi žmonės gyvena taip, kaip aš. Kiti turi pakankamai drąsos, kad siektų savo svajonių kelio, nesvarbu kokios kliūtys pasitaiko pakeliui. Pavydžiu jiems ryžto ir noro judėti į priekį tik dėl savęs, tik dėl savo tikslo. Tikiu, jog kada nors, kai ateis tinkamas laikas, veiksmų imsiuosi ir aš. Tačiau kol kas, gyvenu realybėje.

Žiūrėtasis video privertė susimąstyti, jog tikrai gyvenu ne taip, kaip norėčiau. Toli gražu. Tačiau realybė yra žiauri. Pinigai šiais laikais yra viskas, nori nenori, be jų išgyventi neįmanoma. Tiesiog pasiklausius tokių įkvėpiančių kalbų noriu tikėti, jog net pinigams būnant svarbiausiu faktoriu gyvenime, aš sugebėsiu pasipriešinti aplinkiniam spaudimui ir galiausiai imsiu siekti savo svajonių, kurios atvertų visiškai kitokį vidinį pasaulį.


Tyloje skamba: The Hours - All in the Jungle

* http://www.youtube.com/watch?v=xaLDRSg6vic&feature=share