the joy of a swapbox

Eilinį kartą, atrodo, nespėju skaičiuoti dienų. Vos spėjau mirktelėti - vasara pasibaigė, antras mirksnis ir jau žiema. Būtent dėl to šitas įrašas ir vėluoja, kadangi savo swapbox'ą gavau jau kažkur prieš pusę mėnesio. Toms, kurios pirmą kartą girdi tokį žodžių junginį, kaip swapbox'as, galiu trumpai paaiškinti. Dvi merginos apsikeičia kosmetikos priemonėmis už susitartą sumą. Tai ne tik puiki proga pažinti visiškai naują žmogų, išsiaiškinti kas jam patinka ir ko jis norėtų, bet ir puikus laiko praleidimo būdas lankstant po parduotuves, bandant surasti geriausiai kitos merginos norus atitinkančius daiktus. O dar visas jaudulys išpakuojant dėžutę, kurią gavai tu, kai nė neįsivaizduoji kas bus viduje! Apie swapbox'us sužinojau jau seniai, iš neturėjimo ką veikti naršiau youtube puslapyje ir užtikus atsitiktinės merginos swapbox'o išpakavimą, iš kart likau sužavėta šita idėja ir panorau pati tai išbandyta. Žinant mano laiko planavimo įgūdžius, praėjo labai daug laiko, tačiau štai, pagaliau ir aš galiu prisidėti prie laimingųjų merginų (turint omenyje tai, jog dėžutės turinys tobulai atitiko mano norus ir poreikius). Smagiausia, žinoma, būna tuomet, kai keitiesi su žmogumi, kuris gyvena visiškai kitoje šalyje nei tu, kadangi ten ir brandai yra kiti, ne viską, ką norėtum išbandyti gali nusipirkti gimtinėje, tačiau ribotos galimybės kartais sukuria tam tikras taisykles, todėl dėžutėmis keičiausi su taipogi lietuve mergina, tačiau nusivilti nebuvo ko!


Sutarta keitimosi suma buvo 100lt, tačiau mano žinioms, nė viena nesugeba tilpti į nustatytas ribas, visos limitą viršija, ne išimtis buvo ir mano bei Marijos (mergina, su kuria keičiausi dėžutėmis) atvejai. Visas keitimosi procesas paankstino Kalėdų laukimą, juk visgi atrodo, jog keičiamasi dovanomis. Kaip maža mergaitė plojau rankutėmis prieš atidarydama dėžutę, širdis spurdėjo iš nekantrumo ir jaudulio. O ir nerimas giliai širdutėje nedavė ramybės: "kad tik jai patiktų viskas, ką jai nupirkau".

Todėl daugiau nebetemdama gumos rodau tai, ką gavau aš. Vos atidarius dėžutę likau nustebinta papuošimų gausybės taip, jog net buvo gaila viską išimti ir žiūrėti kas toliau slepiasi dėžutėje. Prisipažinsiu, iki šiol nekilo ranka visko išmesti. Nors kaip panaudoti pačią dėžutę turiu idėjų, tačiau vis atidėlioju papuošimų išmetimą.

Pirmasis daiktas, kurį išvyniojau, buvo "Džiunglių eliksyras", priemonė plaukams iš uoga uoga. Jau galbūt metai laiko kaip vis planuoju nusipirkti kažką iš šitos firmos, tačiau dėl neaiškių priežasčių viskas vis nusikeldavo, o dabar pagaliau gavau tai, ko seniai norėjau. Tikrai buvau nustebusi, nes nesitikėjau, jog gausiu kažką panašaus, tačiau kadangi mano plaukai ganėtinai pažeisti, apsidžiaugiau, jog gavau tai, ką tikrai su mielu noru sunaudosiu.

Antrasis gautas daiktas buvo consealeris iš BodyShop'o. (00 spalvos) Merginai buvau minėjusi, jog tokio produkto man reikėtų, kadangi pastaruoju metu nemigo naktys atsiperka juodais paakiais, todėl maskavimo priemonė tapo būtinybė. O be to, niekada neteko išmėginti BodyShop'o prekių, todėl džiaugiausi galimybe pamėginti kažką naujo.

Sekanti priemonė, taipogi iš BodyShop'o, buvo raudoni lūpų dažai (color crush). Esu įsitikinusi, jog kiekviena mergina tiesiog privalo savo kosmetinėje turėti bent vienus raudonus lūpų dažus, kadangi tai tikra klasika. Beje, jau teko juos išmėginti ir galiu pasakyti, jog tikrai likau patenkinta jų kokybe, nes dažai tikrai gerai ir ilgą laiką išlieka ant lūpų.

























Taipogi gavau dvi prekes iš Manhattan firmos. Pirmoji - akių šešėliai "Frapuchino" spalvos. Spalva tobula, kadangi šešėliams mėgstu natūralesnes ir švelnesnes spalvas. Taipogi gavau bronzinę pudrą, paryškinti savo veido bruožams. Taipogi norėjau bronzato, todėl apsidžiaugiau gavusi ją dėžutėje. Linksmoji dalis buvo ta, jog tokį patį bronzatą nupirkau ir aš jai, todėl galima sakyti, jog apsikeitėme tokiomis pačiomi prekėmis, bet tai tik parodo, jog puikiai susibendravome su Marija ir supratome viena kitos poreikius.

Ir galiausiai, dėžutės spindinčioji prekė, EcoTools makiažo šepetėlių rinkinys! Tikrai jaučiu trūkumą šepetėlių savo makiažo kolekcijoje, todėl pamačiusi, jog gavau šį rinkinuką, labai apsidžiaugiau! Šepetėliai labai geros kokybės, minkšti, švelnūs ir patogūs naudoti. Ir vėlgi, merginai, su kuria keičiausi dėžutėmis, taipogi nupirkau šiuos šepetėlius, tik kitą rinkinuką.


Labai džiaugiuosi, jog galiausiai išdrįsau ir prisiruošiau apsikeisti swapbox'ais. Likau labai patenkinta, dėžutės turinys pramoko mano lūkesčius ir jau dabar nebegaliu sulaukti, kada vėl galėsiu patirti visą šitą džiaugsmą iš naujo. Tikiuosi, jog ilgai laukti neteks. Geros žiemos pradžios ir sėkmingų swapbox'ų.

























Tyloje skamba: Passenger - Let Her Go

the happy list

Norėdama atsiteisti už kol kas neištesėtą pažadą rašyti bent kartą į savaitę, nusprendžiau šiandien pasidalinti trumpu happy-list'u. Dar viena priežastis, kodėl sugalvojau parašyti šitą sąrašą, yra tai, kad šaltais ir kartais niūriais rudens vakarais tikrai praverstų lašelis pozityvumo.
Apačioje rasite nuorodą į Wild-Spirit blog'ą, kurios dėka šis post'as šiandien čia ir atsirado.

LT

• Spalvoti rudens lapai
• Knygų skaitymas susirangius šiltai lovoje
• Laisvadieniai!
• Rudeninės iškylos
• LUSH
• YSL lūpų dažai
• Miegojimas iki pietų
• Planai dėl gyvenimo Kanadoje po mokslų baigimo    

Dabar jūsų eilė pasakyti, kas jus verčia nusišypsoti niūriais rudens vakarais! Apsilankykite Wild-Spirit bloge, kad galėtumėte prisijungti prie šios bendros idėjos ->čia<- ir nepamirškite palikti savo nuorodų komentaruose :)

EN

• colorful autumn leaves
• reading a book in a warm bed
• days off!
• autumn(ly) picnics
• LUSH
• YSL lipstics
• sleeping till noon
• planning the life in Canada after college

Now it’s your turn to tell me and others from the link-up what makes you happy! Visit Camie's blog >>>here<<< to join and don't forget to leave your link in the comments for me :) - See more at: http://www.kotrynabass.com/#sthash.nijplCpk.dpuf

 Now it’s your turn to tell me what makes you happy these days! Visit Wild-Spirit's blog to join ->here<- and don't forget to leave your link in the comments bellow :)

Now it’s your turn to tell me and others from the link-up what makes you happy! Visit Camie's blog >>>here<<< to join and don't forget to leave your link in the comments for me :) - See more at: http://www.kotrynabass.com/#sthash.nijplCpk.dpuf

Tyloje skamba: Manchester Orchestra - Sleeper 1972

happy days of autumn

Visgi savo pažadą ištęsėti ne taip ir lengva. Balansuodama tarp studijų ir darbo kartais atrodo, jog nerandu laiko net sau, ką jau kalbėti apie ilgesnį laiko praleidimą skirtą rašymui. Tačiau šiandien pagalvojau, jog jei ir toliau taip nieko nerašysiu, save nuvilsiu dar labiau, o galiausiai pamiršiu viską ką norėjau parašyti, arba geresniu atveju, postas būtų siaubingai ilgas.

Kaip ir minėjau, pastaruoju metu visas mano gyvenimas atrodo vienodai: namai-paskaitos-darbas-namai. Kiekvieną dieną vis tas pats, todėl savo retas ir taip laukiamas laisvas dienas norisi išnaudoti kuo įdomiau (naršymas internete čia negalioja). Todėl net kai orai buvo tam visiškai nepalankus, aš su savo Boo (mano mylimukas) ir su pora draugų nusprendėme pasimėgauti rudenine popiete kaime ir nelabai sėkmingai bandėme išsikepti šašlykų, protarpiais vis lyjant lietui. Nors galutinis rezultatas - nelabai patenkinti pilvukai, kuriems sunkiai sekėsi suvirškinti nevisiškai iškepusią mėsą,
Nepaisant gamtos bandymų mums sutrukdyti, tikrai laukiu kito karto, kuris reikia tikėtis, bus sėkmingesnis (šašlykų atžvilgiu). Tačiau visgi mūsų didžiausia bėda buvo tai, jog dar anksti ryte, skubant į autobusą, parduotuvėje neradome zefyrų skirtų kepimui, todėl sekantį kartą zefyrai bus pirmieji pirkinių sąraše!
pati popietė buvo kupina juoko ir šilto bendravimo, lakstymų nuo lietaus, ar bandymų pasišildyti sustirusias rankas virš laužo. Dėl ko labiausiai apsidžiaugiau, vos atvykusi pas draugę į kaimą, buvo tai, jog namie radau veikiančią spausdinimo mašinėlę - kaip mažas vaikas gavęs saldainį išsišiepiau ir žinoma puoliau prie mašinėlės, iš pradžių atsargiai beprasmiškai spaudinėjau mygtukus, lyg norėdama su aparatu susipažinti, o tuomet įsidrąsinusi parašiau kelias pastraipas savo knygai. Jausmas buvo neapsakomai geras! Negaliu sulaukti tos dienos, kai spausdinimo mašinėlė puoš ir mano namus.

Nepraėjus ilgam po rudeninės iškylos, buvo dar viena proga švęsti. Kad ir kaip keista, ši svarbi diena sutapo ir su mano darbo grafiku, todėl negalvodama apie plaukų šampūnus ar blakstienų tušus, galėjau pasimėgauti savo ir Boo dviejų metų sukaktuvėmis! Sunku ir patikėti, jog taip greit prabėgo jau net du metai, tačiau tuo pat metu atrodo, jog kartu mes jau esame praleidę visą amžinybę. Tikriausiai taip būna, kai laikas bėga nepastebimai, kai žmogų per palyginamai nelabai ilgą tarpą jau pažįsti puikiai. Nedovanojome vienas kitam dovanų, nusprendėme jog geriau nueisime ir pabūsime kur nors dviese, ir pasimėgausime vienas kitu, tokią malonią dieną. Po ilgų dvejonių atsidūrėme Užupyje ir užsukome į jau seniai nužiūrėtą "Senąją Užupio Piceriją", kurią aplankyti planavome jau gan seniai, tačiau situacija vis nesusiklostydavo taip, jog imtume ir ten nueitume. Užkimšę skrandukus tikrai skania pica ir pasimėgavę taure vyno, dar paklaidžiojome romantiškomis Užupio gatvelėmis, prisimindami pirmuosius pasimatymus ir kalbėdami apie ateitį.

Neveltui taip myliu rudenį. Net jei būtent šiuo metų laiku dažniausiai atklysta pesimistinės mintys, kurios tarsi inkaras verčia tave stovėti vienoje vietoje, trukdo tobulėti ir tiesiog imi galvoti, jog nieko geriau daugiau ir nepasieksi. Tačiau net tai negali išsklaidyti stebuklingos rudens auros, kuri taip lengvai yra jaučiama, kai tiesiog vaikštai miesto gatvėmis, batų galais spardydamas lapus, kol vėsus vėjas tau velia plaukus, o mylimo žmogaus delnas šildo tavo ranką... Mieliausi ir švelniausi prisiminimai visuomet lieka iš rudens laikotarpio. Net jei orui ir šalant imu vis labiau laukti žiemos ir Kalėdų, tikrai žinau, jog greit imsiu ilgėtis pabėgusio rudens ir spalvotų jo lapų gamos.

Tyloje skamba: Damien Rice - 9 Crimes

tuning in

Galbūt jau savaitę laiko norėjau ramiai prisėsti prie kompiuterio ir parašyti naują postą. Tačiau atrodo galvoje švilpauja rudeniniai vėjai ir nė neketina iš ten pasitraukti. Todėl tiesiog trumpai noriu paminėti keletą dalykų, kurie turėjo gražiai įsipinti į normalų įrašą (bet kadangi, akivaizdu, jog šiuo metu nesugebu tokio parašyti).

Pirmiausia, noriu nuoširdžiai padėkoti dvejoms blogerėms, nes tik jų dėka šis blogas gali pasipuikuoti nuostabiu nauju dizainu! Didelis ir nuoširdus ačiū Allison, nes sudalyvavusi jos rengtame pirmajame giveaway aš laimėjau nemokamą dizainą iš kitos puikios blogerės Kotrynos (kuri ne tik sukūrė šį dizainą, bet ir man, nelabai ką išmanančiai apie kompiuterius, padėjo viską sutvarkyti iki galo, o vargo tikrai buvo, todėl lieku skoloje šokolado plytelę.) Ačiū Jums abiems!

Toliau - mano pažadas rašyti reguliariau, bent kartą per savaitę. Tikrai nesu patenkinta savo tingumu ir darbų atidėliojimu ir kuo puikiausiai suprantu, jog blogams reikia stabilumo, kurio iki šiol aš nesuteikdavau. Tikiuosi, jog nuo šiol tai pasikeis, nes aš pasiruošusi stoti į kovą su tuo tinginiu, kuris labai jaukiai gyvena manyje jau n metų. Stabilumo ir reguliarumo noriu dar ir dėl to, jog jaučiu, jog dabar būtų pats laikas į visą tai žiūrėti kiek rimčiau, nes šis blogas reiškia man tikrai daug, nors žiūrint iš šono tikriausiai to niekas nepasakytų (ups, my bad).

Siekiant aukščiau minėto tikslo, ateičiai turiu numačiusi kelias įrašų idėjas, kurios iš manęs išsunks nemažai pastangų, bet norėčiau tikėti, jog jos bus mielos ne tik man, bet ir skaitytojams, kurie čia pasirodo taip pat retai, kaip ir aš pati (tai turėtų pasikeisti). Žinant, kad esu tikrai daug pažadantis žmogus, kuris mėgsta nepabaigti pradėtų darbų, tikiuosi, jog visi planai susiję su vintage freak blogu, neliks tik planais, bet virs į realybę. Dažnai jaučiu, jog man reikia to papildomo spyrio iš aplinkinių, nes tik taip suprantu kad tai, ką darau, iš tiesų yra svarbu ir verta visų pastangų.

Svajoju, jog naujas dizainas reiškia ir naują pradžią, iš kurios tikiuosi tikrai nemažai. Svarbiausia nepasiduoti ir nemesti visko, nė nepradėjus, nes jaučiu jog net ir rašydama visiškas blevyzgas, einu tinkamu keliu. (dalis apie visiškas blevyzgas turėtų pasikeisti!) Žinau ką ir kaip reikia daryti toliau, todėl nepabėkit niekur toli, nes esu pasiruošusi keistis! (truputį).

Tyloje skamba: OneRepublic - Counting Stars

the last saturday of this summer

Jau girdžiu rudens beldimą į duris. Ir tikrai džiaugiuosi, nes būtent auksinių lapų sezonas yra mano mėgstamiausias. Vėsūs, dažnai lietingi vakarai, rūko apgaubti rytai, ir auksiniai bei nekaitinantys saulės spinduliai - visa tai tarsi atgaivina mano sielą ir būtent rudenį oras pakelia mano nuotaiką.

Tačiau ši vasara (kaip žmogui, negalinčiam pakęsti karštų dienų) tikrai buvo viena iš įsimintiniausių. Nors vos tik pagalvojus, atrodo, nieko labai daug ir nesugebėjau nuveikti, tačiau keli prisiminimai priverčia nusišypsoti, širdies sparneliai maloniai suplazda. Svarbiausias vasaros įvykis yra tai, jog jau sugebėjau įvykdyti savo sąrašo, apie kurį rašiau praeitame įraše, vieną punktą: apsilankyti muzikos festivalyje.

Sudalyvauti tokiame renginyje norėjau kažkur nuo šešiolikos metų, tačiau tuomet vasaros festivalių nebuvo tiek daug, galimybių nuvažiuoti į jau esančius, taip pat nebuvo. Praeitais, 2012 metais, susigriebiau per vėlai, todėl bilietų kainos buvo nežmoniškai aukštos net ir dirbančiai studentei. Todėl žinojau, jog šiais metais tai pagaliau turi įvykti. Dėl kelių priežasčių pasirinkau Karklės festivalį (viskas vyko prie jūros - didžiausias, bet ne vienintelis, pliusas).  Pora trumpų pokalbių su draugais, festivalio laukimas ir... dabar visa tai tik gražus ir spalvotas prisiminimas.

Rytai praleisti su arbatos puodeliu kopose, kai priešais tave tyliai banguoja jūra, o saulė dar tik kyla į viršų, yra viskas, ko man užtektų, jog galiausiai su malonumu kelčiausi anksti ryte su gera nuotaika. Žmonės, su kuriais teko susipažinti ir pabendrauti daugiau, nei kelias minutes, pasirodė be galo šilti. Vakarai, praleisti trypčiojant pagal "Antį", "Liūdnus Slibinus" ar "Rasmus" buvo maloniai sekinantys. Nuovargis, kurį labiausiai imi jausti vos tik atsigulęs į palapinę versdavo nusišypsoti, juk ne kiekvieną dieną gali pasimėgauti dešimčia koncertų.

Ir vos tik pagalvoji, jog štai, festivalis pasibaigė ir jau laikas namo: kelionė maršrutu Karklė-Vilnius pranoksta visus lūkesčius, vos tik susipažinus su savo kelionės draugais, bandant milžiniškus krepšius sutalpinti į mažą bagažinę, kurioje jau ir taip nėra vietos. Juokas, nuovargis akyse, šypsenos ir nuotykių pasidalinimas mus lydėjo visą kelią.


Laikas, praleistas ten, tikrai vertas išleistų pinigų. Žinoma, nebuvo viskas taip tobula, kaip gali tikėtis svajotojas, kuris dar niekada nedalyvavo jokiame festivalyje (aš), tačiau nepaisant kelių nesusipratimų, kurie būtent tą akimirką ir kažkiek sugadino nuotaiką, viskas buvo puiku, tai rodo ir tai, jog rožinės spalvos apyrankė vis dar puikuojasi ant mano riešo, galbūt pavyks ją išsaugoti iki kitų metų?

Taip, vasara buvo puiki. Sugalvota knygos idėja ir netgi rašymas po truputį juda į priekį. Mamos gimtadienis atšvęstas Vilniuje, kurio dėka po visos dienos pasivaikščiojimų nebegalėjau jausti kojų. Ramūs ir romantiški naktiniai pasivaikščiojimai su sužadėtiniu ir mūsų šunyte. Daug ką žadantys ateities planai. Po truputį pradėjęs ryškėti mano ateities asmenybės ir gyvenimo portretas. Asmeninės vasaros palydos Karklės festivalyje, šokiai jūroje, šalia gyvai pasirodant Gjan, kai atrodė visiškai nesvarbu, jog šalia buvo dar ir tūkstantis nepažįstamų žmonių... Džiaugiuosi, jog vienas punktas iš 101 sąrašo jau pažymėtas varnele. Gera pradžia - pusė darbo, ar ne?


Tyloje groja: Imagine Dragons - It's Time

finding myself

Pastarąjį.. mėnesį (negaliu patikėti, kad praėjo tiek daug laiko nuo paskutiniojo mano įrašo) mintyse vis bandžiau (still in progress) suprasti ko aš noriu iš gyvenimo, kas manęs laukia ateityje, ir visgi kas aš esu. Gyvenimas per tą laiką nė nenorėjo visko palengvinti, kadangi visiškai netikėtai atsidūriau siaubingoje kryžkelėje ir stovėdama viduryje bei nežinodama ką pasirinkti, jaučiausi prasčiau nei prastai. Bemiegės naktys, ašaros ir svajonių dužimo skausmas, antrą kartą per porą metų. Nors lygiai tą patį patyriau jau antrą kartą, skaudėjo ne mažiau. Dar ir dabar nesu 100% užtikrinta, jog pasirinkau teisingą kryptį, tačiau juk laikas parodys tiesą, visada parodo, geruoju ar bloguoju.

Taipogi laikui bėgant tikiuosi, jog pasieksiu tikslų, kuriuos išsikėliau sau per visą tylos mėnesį. Ir galiu pasakyti tiek, jog iš savęs šį kart reikalausiu daug, kadangi po
tuputį mintyse ima ryškėti vaizdas to žmogaus, kurį galiausiai noriu matyti veidrodyje kiekvieną rytą. Į tikslų sąrašą įeina begalės dalykų, pradedant nuo smulkiausių, kurie atrodo nieko neturėtų keisti, iki tokių didelių, jog tikrai abejoju savo jėgomis juos pasiekti. Tačiau norint išpildyti viską maksimaliai, juk reikia norėti daug? Labiau už viską tikiuosi, jog nepritrūksiu drąsos, ryžto ir valios, žinau jog šių savybių man siaubingai trūksta.

Beje, kalbant apie tikslus, visai netikėtai teko užtikti vieną įdomų projektą, kuris tokiems kaip aš, gali būti lengvas spyris į tam tikrą vietą. Projektas vadinasi "Day Zero. 101 Thing in 1001 Days" Idėja paprasta, tereikia sudaryti sąrašą dalykų, kuriuos nori įvykdyti savo gyvenime. Kad viską padarytum, turi 1001 dieną. Kokia to esmė? Asmeniškai aš dievinu sudarinėti sąrašus, kadangi būtent tuomet jaučiu didesnę atsakomybę sau. Juk atrodo kiekvienas žinome ko norime ir vis galvojame: "Kada nors aš tai pasieksiu". Tačiau šis projektas duoda galimybę išbandyti save ir įsprausti save į laiko rėmus. Ar sugebėsi įvykdyti savo wishlist'ą, per duotą laiką? Aš savo sąrašą jau sudariau, tačiau prisipažinsiu, maniau jog pats norų surašymas bus daug lengvesnis. Kiekvieną dieną visi mes pagalvojame ko norėtume, nesvarbu ar tai planai nuvykti į kitą šalį ar tiesiog mintys apie sniego karą žiemą. Tačiau kad ir kokie mes, žmonės, esame gobšūs, 101 noras yra labai daug. Kol galiausiai baigiau savo sąrašą, užtrukau galbūt savaitę. Parašiusiu kažkur 80 norų sustojau, nes atrodė, jog viskas, daugiau nieko nenoriu, atrodė, jog parašiau viską, kas tik buvo įdomu man. Žinoma, pasikapsčiusi savyje giliau, sugalvojau ir likusius punktus. Net juokavau svarstydama kas bus sunkiau, išpildyti sąrašą ar jį sukurti.
Pamaniau, jog šis projektas būtų puiki galimybė išbandyti save ir savo galimybes. Taipogi puiki proga dažniau papildyti blogą įdomesniais įrašais, kurie susideda ne vien iš mano blevyzgojimų apie save ir tai kas dedasi mano galvoje, bet ir tokiais, kuriuose galėčiau aprašyti ir pati sekti savo progresą, aprašyti kiekvieną įvykdytą punktą, pasidžiaugti jog judu į priekį ir kas gi žino, galbūt net pradėčiau blogą pildyti ir savo pačios darytomis nuotraukomis, kurios būtų tarsi įrodymas ir atsiminimas apie mano pažangą.

Žinau, jog aš esu ne viena, jog yra daug žmonių, kurie vis dar neranda savo vietos šiame gyvenime, kuriems taip pat yra sunku suvokti kas būtent jie yra. Ir nors suprantu kaip tai vargina, norėčiau priminti banalią frazę: viskam ateina savas laikas. Galbūt šiuo metu šie žodžiai ir neguodžia, tačiau tikrai žinau, jog tai tiesa. Man jau dvidešimt vieneri, o aš dar tik pradedu po truputį suprasti kas esu ir kokia norėčiau būti. Kad ir kaip norėtųsi, jog "didysis nušvietimas" ateitų ankščiau (o galbūt kitų žmonių atveju vėliau) viskas vyksta pagal tam tikrą planą. Bent jau aš noriu tuo tikėti. Tikiu, jog kiekvienas iš mūsų turime praeiti tam tikrą nežinomybės ir pasimetimo kelią, kuris galiausiai mus nuves į tokią ateitį, apie kurią galbūt nebūtume galėje pagalvoti tamsiausiomis gyvenimo akimirkomis.

Tyloje skamba: Destiny's Child - Say My Name (Cyril Hahn Remix)

P.S. atsiprašau už galimą minčių šokinėjimą ar nerišlius sakinius. Tiesiog po mėnesio tylos viduje prisikaupė visko tiek daug, jog sunku vieną mintį užlaikyti tiek ilgai, kad spėčiau tai perteikti kompiuterio ekrane.

time flies by

Paskutinis mėnesis reikalavo daug stiprių nervų ir jėgų: bemiegės naktys, neskani kava, studijos ir darbas, visa tai buvo mano kasdienybė. Kartais atrodydavo jog nebeištversiu ir išprotėsiu nuo tokios įtampos, kartais tiesiog paskęsdavau tokioje rutinoje ir atsijungdavau nuo pasaulio. Atrodė nesinorėjo nieko daugiau, išskyrus gulėjimą lovoje.
Šį kart skaudžiai, savo kailiu, įsitikinau, jog kiekvienas veiksmas turi savo pasėkmes, jog reikia gerai pagalvoti, prieš darant tai, ko vėliau gali tekti skaudžiai gailėtis. Supratau, kaip sunku kartais gali būti ištaisyti tam tikras klaidas. Tačiau dabar, jau po visko, galiu pasakyti, jog tikrai nuostabus jausmas yra tai, jog galiausiai susitvarkai visą betvarkę, kurią pats ir sujaukei savo gyvenime.


Tačiau dabar po truputį viskas grįžta į normalias vėžias, nors miego kūnui atrodo vis neužtenka. Bet jaučiu, kad galiausiai visiškai atsigausiu. Niekada nebūčiau pagalvojusi, jog suaugusiojo gyvenimas iš tiesų taip išsekina. Kai buvau dar maža mergaitė, negalėdavau sulaukti tos akimirkos kai pagaliau suaugsiu, galėsiu gyventi savo gyvenimą pagal savo taisykles ir pirkti tiek saldainių ir guminukų, kiek tik norėsiu. Paauglystėje troškau tos akimirkos, kai pagaliau išsikraustysiu iš tėvų namų, į kitą miestą ir iš vakarėlių namo grįšiu tik paryčiais; kai baigsiu mokyklą ir nebereikės lankyti tų kvailų pamokų. O dabar? Dabar su mielu noru grįžčiau į tas pačias pamokas, pas tuos pačius į mokytojus, į tą paprastą ir mažą gimtąjį miestelį, į taip išsiilgtus tėvų namus... Keista, jog būdami jauni taip trokštame suaugti ir gyventi savarankiškai. Atrodo nesuprantame, kaip iš tikro tai yra sunku, nors visi aplink tai tik ir kartoja. Bet visa tai suprantame tik tuomet, kai skaudžiai tai patiriame savo kailiu.

Rašant apie truputį labiau optimistiškus dalykus, reikėtų paminėti tai, jog pagaliau turiu idėją knygai! Taip, po tiek metų svajonių, jog kada nors parašysiu knygą, kažkas pajudėjo į priekį. Būtent idėja, ar tiksliau jos nebuvimas, trukdė visam progresui. Dabar reikia susikaupti, viską gerai apgalvoti ir bandyti pradėti rašyti pirmus savo knygos žodžius. Prisipažinsiu - bijau. Nė nežinau kiek metų laukiau šios akimirkos, kadangi nenorėjau imti ir rašyti apie bet ką. Laukiau, kol sugalvosiu kažką, kas man patiks ir užves mano rašymo varikliuką, suteiks jėgų mano fantazijai ir vaizduotei. O dabar, visoms sistemoms įsijungus, atrodo kartu atyvavosi ir baimės faktorius. Pesimistiškos mintys, tokios kaip "tu nesugebėsi", "tavo idėja niekam tikusi" ar "tu net nesugebi rašyti" tempia mane žemyn, tačiau tokiais momentais stengiuosi atsiminti savo senas ir tikras svajones, kurios pagaliau turi kažkokią galimybę išsipildyti - būtent tai padeda trumpam pamiršti savo kompleksus ir nebegalvoti apie blogiausius scenarijus. Tikiuosi, jog rašymo mūza nepaliks manęs vos tik imsiu rašyti, tikiuosi, jog vaizduotė nesugalvos užblokuoti geriausių minčių, kurios žinau, jog tūno mano galvoje ir laukia, kada bus išreikštos popieriaus lape.


Tyloje skamba: M83 - Midnight City

may's book: Erškėčių paukščiai

Jau ne vienerius ir ne dvejus metus norėjau perskaityti šią knygą, kadangi atsiliepimai iš aplinkinių rato, buvo daug žadantys, nors ir nemėgstu susidaryti išankstinės nuomonės apie knygas, nes tuomet dažnai tenka nusivilti. Tačiau dar jaunoje paauglystėje labai gąsdino knygos storis, kadangi vienintėlė tokia stora perskaityta knyga tuomet buvo Haris Poteris. Todėl kai prieš Naujuosius metus reikėjo sudaryti savo knygų sąrašą, apie šią knygą pagalvojau pirmiausia.

Ir ar šį kartą, prisiklausiusi aplinkinių rekomendacijų, nenusivyliau? Ne. Visų pirma, kas mane sužavėjo - lengvas rašymo stilius. Knyga skaitėsi labai greitai ir puslapis po puslapio.. nė nepastebėjau, kad knyga jau įpusėta. Antra, siužetas. Galvojant apie lietuvių rašytojų panašios tematikos knygą, galima paminėti Vinco Mykolaičio Putino "Altorių šešėly". Žinoma, pats knygų parašymo stilius skiriasi kaip diena ir naktis, tačiau, knygos panašios tuom, jog abi yra parašytos tam, kad būtų galima išreikšti meilę tarp eilinio žmogaus ir Dievo tarno - kunigo.

Labai patiko tai, jog veiksmas tęsiasi daug metų, todėl su pagrindine veikėja Mege esame supažindinti dar kai ji liejo ašaras dėl sutaršytos naujos lėlės. Vien tai, jog galime skaityti kaip mergaitė gyveno, tobulėjo, mokėsi ir tiesiog augo į suaugusį žmogų, priverčia labiau prisirišti prie veikėjo ir visai nenoromis pradedi linkėti jam tik sėkmės. Tačiau knygose, kaip ir gyvenime, vien tik spalvoto ir gražaus gyvenimo nebūna.

Skaitydama vietomis jaučiausi taip, lyg pati būčiau įsimylėjusi. Jutau ir tą nejaukų skausmą širdutėje, kai Megės mylimasis ją palikdavo vieną; tik su svajonėmis, kurioms nelemta išsipildyti. Jutau tą pakeliantį džiaugsmą, kai jie kalbėdavosi, kai jis pažiūrėdavo į ją daugiau nei į mažą mergaitę, o jau kaip į suaugusią moterį, kurią jis tikrai myli. Gailėjau kiekvieno veikėjo, kurio gyvenimo smėlio laikrodis galiausiai nustojo byrėti...

Šią knygą skaityti tikrai buvo verta. Meilė, kuri užgimė tarp mažos mergaitės, kuriai kunigas buvo pirmasis vaikiškas susižavėjimas ir tarp vyro, kuris nors save pažadėjęs Dievui, nuo pirmos akimirkos jautė norą apsaugoti mažąją mergaitę - visa tai galiausiai nuvedė į tyrą meilę, kuria jie niekada taip ir negalėjo pilnai pasidžiaugti, nes jo pasirinktas gyvenimas visą tai draudė. Meilė, kuriai nelemta išsipildyti, tačiau kuri buvo jaučiama kiekviename knygos puslapyje.

Tyloje skamba: Macy Gray - I Try

knygų iššūkis, alternative book: Prestižas

Bet kuris mėgstantis skaityti lengvai pripažins, jog knygos yra geresnės nei jų ekranizacijos, neretai filmas net gali sugadinti geros knygos siužetą. Žinoma, visada yra išimčių. Mano perskaityta knyga "Prestižas" taipogi yra "susukta" į filmą ir didžiausia klaida buvo ta, jog būtent Christopher'io Nolan'o režisuotą filmą pamačiau pirmiau, nei perskaičiau Priest'o knygą. Šiuo atveju tikrai negalėčiau teigti, jog filmas yra siaubingas ir iki knygos gerumo jam (filmui) reikia šimtamylių batų. Ne. Tačiau skaitydama knygą vis pagaudavau save ieškodama sąsajų su filmu, vis bandžiau atsiminti ekranizacijos eiluškumą. Galbūt dėl to knygos pradžia buvo kiek sunkiai įveikiama. Kadangi vis galvodavau apie tai, ką mačiau ekrane, buvo sunku susikaupti ties parašytu tekstu ir tiesiog mėgautis pateikta istorija.

"Prestižas" ypač patiks tiems, kurie domisi magija. Nors knygoje nėra atskleidžiamos triukų paslaptys, tačiau autorius puikiai pavaizdavo kaip Viktorijos laikais, megėjai magai stengėsi prasimušti scenos pasaulyje, įdėdami visą save ir aukodami savo laiką. Pagrindinis knygos siužetas: dviejų magų kova tarpusavyje. Atskleisti kažką daugiau, būtų tiesiog nusikaltimas. Visa istorija pasakojama keturių veikėjų lūpomis; sulyg kiekvieno pasakojimu imi suprasti kas, kodėl ir kaip tiksliai įvyko. Kiekvienas pasakojimas atskleidžia vis daugiau detalių ir vis geriau galima suvokti visos istorijos prasmę. Pasirinkęs tokį pasakojimo būdą, rašytojas Priest'as tikrai nesuklydo, kadangi taip jis galėjo apgaudinėti skaitytojus, tarsi rašydamas pats atliktų vieną iš magijos triukų. Sulyg kiekvieno veikėjo skyriumi, aiškėjant vis daugiau detalių, kulminacija ir tikrai netikėta pabaiga išaiškėja tik pačioje pabaigoje.

Nors ir minėjau, jog padariau klaidą dėl to, jog pirma pamačiau filmą, džiaugiuosi, jog knygoje viskas buvo kiek kitaip. Kai kurie įvykiai filme buvo supaprastinti ar tiesiog padaryti taip, kad padarytų didesnį įspūdį, tačiau knygoje viskas išplėtota logiškiau, nuosėkliau ir žinoma, knygos versija intriguoja daug labiau. Perskaičiusi paskutinį puslapį, su viltimi verčiau dar, tačiau pabaiga yra pabaiga. Ši knyga tikrai tokia, kurią baigę skaityti nepamiršite jos taip greit, kaip gali atrodyti iš pradžių. Netikėta pabaiga, po kurios norisi skaityti dar ir dar... Gaila, kad nėra tokių magijos triukų, kurie padėtų perskaityti ir tolimesnę istorijos dalį, kuri nėra aprašyta.


Tyloje skamba:
Dillon - Thirteen

drowning

Šį kart nepasakysiu nieko naujo, įdomaus ar verčiančio susimąstyti. Nors tikriausiai taip yra visada. Gyvenimas tikrai mėgsta tyčiotis iš mūsų, paprastų gyventojų, kurie vis lenkia nugarą, kabinasi nagais ir dantimis į geresnį rytojų ir stengiasi rasti savo vietą šiame pasaulyje. Tačiau argi kada gyvenime viskas gali būti taip paprasta? Negana visų pastangų, atrodo pati visata nesustodama siunčia ir siunčia įvairias kliūtis, trukdžius ar blaškymus; lyg ir be to būtų lengva...

Pastaruoju metu tikrai stengiausi keistis, bandžiau žengti didesnį ir tvirtesnį žingsnį link tokios savo asmenybės, kokios atrodo tikrai norėčiau, tačiau it mažas vaikas, neapskaičiavęs savo galimybių, staiga krentu žemyn ir susižeidžiu. Po kiekvienos tokios nesėkmės, jėgų keltis ir vėl viską pradėti nuo pradžių, lieka vis mažiau ir mažiau (žinau, jog tai silpnų žmonių požymis, tačiau tiesa yra tokia). Labiausiai bijau to, kad galų gale jėgų ir netgi noro, visiškai nebeliks ir aš nepasieksiu gyvenime to, ko visada norėjau ir troškau. Ne kartą ir ne du jau teko girdėti dūžtančių svajonių garsą, kuris tyliame kambaryje skaudino labiau už viską, tačiau nežinia kaip, sugebėdavau atsistoti ir žengti pirmyn. Bijau jog išauš tokia diena, tai galiausiai į viską nusispjausiu ir tapsiu tiesiog viena iš tų žmonių, kurie yra tiesiog eilinė pilka dėlionės dalis, gyvenimo dėlionėje.

Sunkiausia ir tuomet, kai atrodo jog įdedi daug jėgų ir pastangų, bet galiausiai niekas to nepastebi ir tu lieki tiesiog neįvertintas. Tuomet nejučia imi galvoti, jog galbūt, iš pradžių galvoji, jog tik galbūt, kažką darai ne taip. Tada imi stengtis labiau, iš visos širdies, tačiau.. rezultatas tas pats. Būtent tada suvoki, jog eini klaidingu keliu, ir visiškai nesvarbu, jog tu šituo keliu gyvenime nori eiti. Tau tiesiog tai nelemta. Pasitikėjimas savimi krenta žemiau nulio ir staiga viskas tampa nebesvarbu. Ir kas toliau? Ką daryti tada, kai nė nenutuoki, kas iš tavęs bus? Ką daryti, kai neturi nė menkiausios idėjos, kas  tavęs laukia toliau? Tiesiog atrodo, jog stovi kryžkelėje; kad ir į kurią pusę pasuksi, viskas taip ir liks neapibrėžta. Kad ir kur nueisi, visur jausiesi taip, lyg nuolat skęstum.


Tyloje skamba: Gary Jules - Mad World

march's book: Šiukšlyno žmonės

 Matą ir Gustę, pagrindinius knygos veikėjus, pažįstu jau maždaug nuo 13 metų; būtent kai aš dar buvau tik paprasta paauglė, pirmą kartą perskaičiau "Šiukšlyno žmonės". Būtent šis Malūko romanas mano sąraše atsirado dėl to, nes žinojau, jog ši knyga, tikrai verta dėmesio, supratau ir tai, jog trylikametės mergaitės protas dar ne visiškai galėjo suprasti tokią žiaurios realybės istoriją. Kas be ko, kadangi mano atmintis ne pati geriausia, žinojau, jog šią knygą skaitysiu taip, lyg ją savo rankose laikyčiau pirmą kartą.

Tiesą pasakius, knyga mane šokiravo. Tikrai nesitikėjau tiek daug žiaurumo, smurto ir prievartos. Galbūt praeities aš, visko nesuprasdama arba tiesiog nenorėdama suprasti, užblokavau žiauriausius įvykius, ir ačiū Dievui, pabaigą, kadangi skaitant vis šlykštėjausi kai kurių veikėjų elgesiu. Puikiai suprantu, kad tokių žmonių, kurių elgesys ir dabar sukrečia visuomenę, yra apstu šioje žemėje, tačiau skaityti apie tai ir skaitant įsivaizduoti kiekvieną aprašomą smulkmeną.. krečia šiurpas ir šleikštulys ir nejučia imi nekęsti jų dar labiau.

Tačiau nors knyga atrodo paremta smurtu bei pasityčiojimu iš žmonių, aš dėmesį sutelkiau ties kita knygos puse. Vienišumas. Būtent šis jausmas mane ėmė persekioti vis labiau, kai perskaitytų puslapių skaičius vis didėjo. Šiukšlyno žmonės - dabar, kai knyga jau paliko ryškų pėdsaką mano širdyje ir galvoje, šiuos žodžius suprantu kitaip. Galvoje nebestovi purvini, šlykštūs ir atstumiantys žmonės, kurie pripažinkime, nėra malonūs ir nuo jų realybėje norisi bėgti kuo toliau. Dabar ši sąvoka asocijuojasi su vienišais, pasimetusiais ir gyvenimo kelią pametusiais žmonėmis.. ne, jie jau nebe žmonės. Jie tiesiog - tie. Tie, kurie nebeturi prasmės gyventi, tie, kurie nebežino kas yra šiluma, tie, kurie pamiršo, kas yra žmogiškas artumas ar paprastas pasitikėjimas. Tie, kurie nebeturi kito kelio, tiesiog būti vieniši. Tik toks kelias yra likęs tiems, kurie ne visada patys pasirenka tokį likimą.

"Gustė visada rinkosi vienatvę. Visada. Nieko neįsileido į vidų, lyg visa būtų plieninė. Gal visi vieniši tokie? Gal jie tarp mūsų gyvenantys šiukšlyno žmonės? Tarsi užmiršę praeitį, tarsi be ateities, tarsi vienadieniai drugeliai". Skaitydama šį romaną negalėjau nesižavėti šiukšlyno žmonių stiprybe. Egzistuoti pasaulyje, kuriame esi vienas, visiškai vienas, turėtų būti be galo sunku. Kaip kad ir Matas, pagrindinis knygos veikėjas, ne kartą minėjo: nėra nė vieno žmogaus šiame pasaulyje, kuriuo galėčiau pasitikėti. Žavėjo ne tik jų stiprybė, bet ir drąsa. Drąsa bandyti išgyventi net ir tada, kai pats gyvenimas kiša koją. Drąsa kabintis į gyvenimą ir siekti to, kas iš to tave paverstų į jį.

Pasakysiu tik tiek, kiekvienas, kuris mėgsta bent kartais į rankas paimti knygą, mano nuomone, turėtų perskaityti šią knygą. Romanas parašytas taip, jog perskaitęs kelis puslapius, norėsi perskaityti dar ir dar kelis, o po to dar ir taip iki tol, kol užvertęs knygos paskutinį lapą pagalvosi, jog tau iš tiesų pasisekė, kad gyveni kitokį gyvenimą, nei teko gyventi knygos veikėjams: kupiną amžinos baimės, tamsos ir skaudaus vienišumo.


Tyloje skamba: Swedish House Mafia - Don't You Worry Child

little bit better

        Žvelgiant į kalendorių ir į vaizdą už lango, gali pagalvoti jog kažką sumaišei. Sniegas ir žiemiškas šaltukas, atrodo nė neketina trauktis iš mūsų kiemų, nors visi aplink su nekantrumu laukia švelnių, pavasarinių saulės spindulių, kurie galutinai išbudintų ir išjundintų visus po ilgo žiemos miego. Aš taipogi pasiilgau žaliuojančių medžių bei lengvo vėjo, kuris dvelkdamas pavasariu, leidžia lengviau atsikvėpti.

Tačiau kaip ir kiekvienais metais, besikeičiant metų laikui, mane visada apima šiokia tokia tariama "depresija". Nesvarbu ar rudenį keičia žiema ar pavasarį - vasara. Į galvą ima plūsti įvairios mintys, kurios mane truputį slegia. Tačiau nemanau, kad tai labai blogai, nes tuomet truputį sustoju, apgalvoju tai, kas man svarbu, suvokiu ką reikėtų keisti ir galbūt, žinoma jog ne visada, kadangi esu labiau žodžių, o ne veiksmų žmogus, bandau tai įgyvendinti. Ne išimtis ir šis mėnuo.

Jau esu rašiusi apie tai, jog klaidos, kurias padarome, nulemia mūsų asmenybę ir būtent dėl tos priežasties, jei kas nors suteiktų galimybę grįžti atgal, nekeisčiau nieko. Bent jau dabar laikosi tokios nuomonės, nes visgi bijočiau pasėkmių, jog nepadariusi tam tikrų savo gyvenimo klaidų, būčiau visai kitoks žmogus dabar. O turint omenyje tai, jog po truputį, mažais žingsneliais, pagaliau pradėjau eiti savo norimos asmenybės ir norimo gyvenimo keliu, nerizikuočiau prarasti tokio progreso. Tačiau kadangi aš esu tik paprastas ir klystantis žmogus, savo praeities šešėlyje esu ryškiai įrašiusi keletą poelgių, kurių gailiuosi iš visos širdies. Galbūt laikui bėgant kai kuriuos pamiršiu, tačiau vienas iš jų liks su manimi visą likusį gyvenimą. Ir manau jog taip būtų geriausia. Šis išgyvenimas man - skaudi pamoka, kurią išmokau savo skausmo kaina, todėl tikiuosi, jog atėjus tam tikram laikui, sugebėsiu pasielgti tinkamai ir nekartoti savo klaidos. Ir dabar, kai pavasaris jau norėtų pasibelsti į mūsų duris, darosi vis sunkiau ignoruoti kaltės jausmą, kuris jau spėjo tapti mano artimu draugu ir kompanionu.

Ir nors niekada nebuvau religinga ir šventai tikinti Dievu, šiandien pabandžiau kai ką nauja, apsilankiau Arkikatedroje ir ne dėl to, jog norėjau tik pasigrožėti architektūra ir padaryti keleta nuotraukų su savo telefonu. Ir negalėčiau pasakyti, jog ėjau ten melstis Dievui ar prašyti, jog mano gyvenimas staiga taptų sėkmingas ar tobulas. Nuėjau ten dėl to, nes jaučiau, jog to reikėjo, atsisėdusi ir pajutusi tą ramybę, kuri ten tarsi įsiskverbusi į kiekvieną kampelį, galiausiai sugebėjau padaryti tai, ką turėjau padaryti jau seniai - atsiprašyti. Po gan ilgo laiko tarpsnio, tarsi vėl galėjau ramiai klausytis savo minčių, kurios pasidarė vėl suprantamos. Žinoma suprantu, jog atsiprašymas praeities nepakeis ir mano klaidos neištaisys, tai jau tiesiog mano gyvenimo dalis, su kuria turiu susitaikyti ir išmokti gyventi, tačiau bent jau kažkuriam laikui pasijaučiau... ramiau. Atrodo tiek nedaug reikėjo: prisėsti, susikaupti, tyliai ir netrukdomai apgalvoti viską dar kartą, suprasti savo jausmus ir tiesiog pripažinti nemalonią tiesą. Ir nors niekas praktiškai nepasikeitė, tačiau morališkai jaučiuosi geriau, lyg pagaliau padariusi tai, ko mano siela reikalavo jau ilgą laiką. Kartais užtenka tiesiog atvirai sau pripažinti savo klaidas ir nuoširdžiai atsiprašyti, jog kaltė, slegianti pečius, bent kiek palengvėtų.

Tyloje skamba: Nina Nesbitt - Make Me Fall

february's book: Dubliniečiai

"Džeimsas Džoisas tikrai dėmesio vertas rašytojas",- šiuos žodžius girdėjau ne iš vieno ir ne iš dviejų žmonių, todėl būtent kelių savo dėstytojų ir pažįstamų teigiamų atsiliepimų dėka, į savo sąrašą nusprendžiau įrašyti būtent jo kūrinį "Dubliniečiai". Tai apsakymų rinkinys, kuriuose aprašoma XX amžiaus pradžios Airijos bendruomenės gyvenimas.

Su malonumu galiu pripažinti, jog knyga manęs nenuvylė. Apsakymai skaitėsi lengvai ir noro, užversti nebaigtą knygą, nebuvo. Kiekviename apsakyme buvo galima įžvelgti ir dabartinių laikų problemas, kurios žinoma, yra aktualios ne tik Airijoje, bet ir visame pasaulyje. Galbūt todėl knyga tapusi tokia populiari anuomet, nedingsta iš žmonių atminties dar ir dabar.

Skaitydama kai kuriuos apsakymus, kaip pavyzdžiui "Nelaimingas atsitikimas", pasijaučiau tokia pat vieniša, kaip ir pagrindinis veikėjas ponas Džeimsis Dafis. Atrodo jog rašytojo žodžiai įsismelkė ne tik į vaizduotę, bet ir į širdies gilumą. Vienišumas, nusivylimas, supratimas, jog neliko nieko kita, tik laukti savo mirties.. Ir nors realybėje tikrai apie tai paprastomis dienomis nepagalvočiau, tačiau būtent šis apsakymas privertė trumpam sustoti ir pagalvoti.

"Jis irgi gyvens vienišas, kol irgi mirs, nustos egzistavęs, virs prisiminimu - jei bus kam jį prisiminti". Tikriausiai šis sakinys geriausiai atspinti kiekvieno žmogaus baimę. Ir ne, tai ne gyvenimas visiškoje vienatvėje. Juk kiekvienas iš mūsų nenori palikti šio pasaulio, nepalikęs jokio pėdsako, visi mes galime išeiti ramia sąžine tik tuomet, kai esame įsitikinę, jog mus kažkas atsimins.


Tyloje skamba: Hurts - Evelyn

new way of thinking

Jau kuris laikas vis dažniau pagalvoju, jog esu siaubingai nepatenkinta savo figūra. Vis pasižiūrėdama į veidrodį nusiviliu savimi, kadangi ankstyvoje paauglystėje, buvau liekna it smilga, būtent taip mane ir vadindavo draugai. Žinoma, bręstant kūnas keičiasi, tačiau aš nesugebėjau prisižūrėti savęs tuo metu, o po to kurį laiką viskas buvo gerai, nes galvoje švilpavo vėjai.. Tačiau dabar matydama savo atvaizdą tik susiraukiu, galvodama, jog jei gali ir kitos, kodėl negaliu ir aš?

Didžiausia problema esu aš pati. Prisipažinsiu, neturiu valios. Retai kada baigiu tai, ką pradėjusi. Retai kada iš vis imuosi kažką pradėti. Nors ir puikiai suprantu, jog kliudau pati sau pasiekti tai, ko pati noriu, nieko pakeisti negaliu. Sunkiausia yra pradėti, perlipti per save. Tačiau su kiekviena prabėgančia diena imu suprasti, jog to noriu vis labiau. Noriu stovėdama prieš veidrodį džiaugtis matomu atvaizdu, o ne tyliai nekęsti savęs ir keikti prastus mitybos įpročius ir sporto trūkumą.

Ir ne, šį kartą nesakysiu, jog viską pradėsiu nuo kitos savaitės, nes "pradėti nuo savaitės vidurio yra tiesiog nepatogu". Ne, šį kart nesilaikysiu dar vienos kvailos dietos, kuri tik alina mano organizmą ir po kelių dienų viską mesčiau vos tik pradėjusi justi nuovargį ir stresą. Šį kart suprantu, jog viskas turi vykti iš širdies ir kelių dienų dieta nepadės palaikyti norimo svorio ilgame laiko tarpe. Norint pasiekti tikrų rezultatų, reikia įdėti ir tikro bei sunkaus darbo. Nuo ŠIANDIEN, jokio nesveiko maisto, jokių gazuotų gėrimų, jokių greitų užkandžių po darbo ar vakare prie filmo, jokio aliejumi permirkusio maisto. Daugiau judėjimo, sporto namie, o ir nutirpus šitam nelemtam ledui, ir bėgiojimo lauke. Idėjos galvoje, ką galėčiau padaryti dėl išsvajotosios figūros ir geresnės savijautos, yra tikrai didelės ir pribrandintos. Tikiuosi, jog šį kartą viskas nesibaigs po dienos ar dviejų, tikiuosi jog sugebėsiu perlipti per save.

Kadangi pažįstu save, per daug tikėtis iš viso šito plano, nelabai ir verta. Tačiau juk naujųjų metų plane buvo punktas, kuriame minėjau, jog sieksiu savo norimos figūros, todėl tikrai stengsiuosi padaryti viską, kad tik nepasiduočiau dar nė nepradėjusi. Tikiuosi, jog valia tik stiprės, o tuomet.. kai po mėnesio ar dviejų imsiu matyti bent menkiausius rezultatus, žinau, jog užsivesiu it nesustabdomas varikliukas, ir viskas eisis daug lengviau. Svarbiausia tai, jog šį kart tikrai tikiu savimi. Tereikia nesustoti ir eiti į priekį, kovojant su didžiausiu priešu - pačia savimi.

                                                                                                               

                                                                                                   Tyloje skamba: Birdy - 1901

messed up writting

Kai už lango miestas jau miega ir yra paskendęs tamsoje, kai tylos nedrumščia mašinų keliamas burzgesys, o kambaryje girdisi tik mėgstamos dainos muzikos garsai, tuomet jaučiuosi atsipalaidavusi ir tik tuomet galiu girdėti savo mintis. Dažnai pagalvoju, jog bent kelias dienas norėčiau praleisti kur nors užmiestyje, pailsėti nuo rutinos ir greito miesto tempo. Norėčiau pakvėpuoti tuo tyresniu oru, kuris turi tokį gaivų kvapą ir maloniai kutena nosį iš vidaus, pripildydamas plaučius džiaugsmingu lengvumu...

Naujųjų metų dienos bėga dar greičiau, nei pernykščių. Atrodo pasaulis ką tik atšventė naujuosius metus, o štai jau ir laikas nuplėšti pirmojo mėnesio kalendoriaus lapą. Ir galvojant apie praėjusias dienas, bei suprantant, jog nieko ypatinga nesugebėjau per jas nuveikti, apima lengva depresija. Sunkumas viduje ir nusivylimas, būtent tai, ką dabar jaučiu.

Blogiausia yra tai, jog rašymas pastarosiomis savaitėmis man yra tarsi iššūkis. Viena mintis šokinėja nuo kitos, taip ir neleisdamos pagauti tos vientisos idėjos, kuri padėtų plėtoti sekančius sakinius. Ne vieną ir ne du kartus vis bandžiau parašyti bent pusėtinai gerą įrašą, tačiau viskas galiausiai baigdavosi taip pat: naršyklės uždarymu. Galbūt mano mūzos paukštė trumpam mane paliko ir nusprendė pailsėti, galbūt vienodos dienos ir nuovargis mane veikia neigiamai. O galbūt tiesiog kažkas neduoda man ramybės ir neleidžia susikaupti ties rašymu, taip, kaip sugebėdavau ankščiau. Žinau, jog tai tik laikina kliūtis, juk net ir didiems rašytojams atsitinka taip, kaip ir man dabar. Tačiau suvokimas, jog net savo minčių užrašyti nesugedu deramai, veda mane iš proto dar labiau.

Tikiuosi, jog šis nekūrybiškumo debesėlis greit bus nupūstas to žvarbaus vėjo, kuris girdėti lauke net ir šiltai sėdint lovoje. Nes negalėdama išreikšti savo minčių ant popieriaus, ar šiuo atveju, netikrame lape, kompiuterio ekrane, jaučiuosi visiškai bejėgė. Lyg vienintėlis dalykas, kurį kažkiek sugebėčiau atlikti tinkamai, man nebesisektų. Suprantu, jog rašymui niekada nerodžiau tokio dėmesio, kokį galbūt turėčiau jam skirti, tačiau tai tiesiog išeidavo savaime. O šiomis savaitėmis tarsi.. blokas. O gi kokiam žmogui, dievinančiam greitį patiktų, jog jo mašinos ratus užblokuotų ir jis turėtų mėgautis vėžlio lėtumu..

Tyloje skamba: Janet Devlin - Your Song

january's book : Lolita

Mano Lolita.. Tokie žodžiai sukosi galvoje, užvertus paskutinį knygos lapą. Pripažinsiu, knyga buvo tikrai ne iš lengvųjų. Pradžioje, vos baigus skaityti keletą skyrių, knygos į rankas nepaėmiau porą savaičių. Galbūt dėl to, kad autoriaus rašymo stilius buvo toks, prie kokio aš nesu pratusi. Galbūt dėl to, jog pati knyga kėlė dvejotinus jausmus.

Nabakovo "Lolitą" pasirinkau dėl to, jog prieš metus žiūrėjau filmą paremtą šiuo kūriniu, todėl žinant, jog knygos visada yra geresnės už kino juostą, norėjau įsitikinti, ar ir šiuo atveju galioja ši taisyklė. Galiu drąsiai atsakyti jog taip. Knygoje daug aiškiau išdėstytas Humberto Humberto mąstymas ir jo ligotas potraukis nimfetėms. Skaitant mano nuotaikos vis svyravo, nuo pasišlykštėjimo pagrindinio veikėjo veiksmais ir mintimis, iki dvejojimo, jog galbūt vis dėlto, tai nebuvo vien nesveikas susižavėjimas mažamete, galbūt jis tikrai ją savaip mylėjo.

Prieš pradedant skaityti šią knygą, nežinojau ko ir tikėtis, kitų žmonių atsiliepimų neskaičiau, nenorėdama jog jie paveiktų mane ir sudarytų išankstinę nuomonę. Tačiau net ir dabar, kai knyga jau užversta, ir jos viduryje nesislepia knygos skirtukas, man sunku būtų atsakyti į klausimą: "Ar knyga patiko?". Tikriausiai atsakyčiau, jog ji paliko tikrai gilų įspūdį ir rekomenduočiau tam žmogui pačiam perskaityti šią knygą, bei susidaryti savo nuomonę. Galiu garantuoti, kad šios knygos daugiau niekada neatsiversiu, tačiau manau, jog aprašyti santykiai tarp Lolitos ir Humberto, dar ilgai liks mano atmintyje.

Tyloje skamba: Ed Sheeran - Lego House

every mistake comes with a price

Dienos keičia dienas, mėnesiai keičia mėnesius, metai keičia metus. Vos spėjame sulaukti vienų švenčių, o lyg iš niekur atrodo pasirodo jau ir sekančios, atrodo dar nespėjome paslėpti kalėdinio dovanų popieriaus, o štai jau ne už kalnų ir Valentino diena ar kažkieno gimtadienis, kuris iš pradžių gali atrodydi taip toli, nes kalendoriaus lapas rodo, jog tai bus tik vasarą. Tačiau laikas tiksi. O su kiekvienu jo rodyklės pajudėjimu, keičiasi absoliučiai viskas: metų laikai, mados tendencijos, draugai, taip pat keičiasi ir žmonės.

Sakoma, kad žmonės nesikeičia. Kaikurie šventai tiki, kad jei jau esi vienoks ar kitoks, visada tokiu ir liksi. Aš nesutinku. Kiekvienas individas keičiasi, galbūt ne visada savo noru, kartais užtenka tam tikro gyvenimo įvykio, o kartais net nepažįstamojo replikos, kuri nors ir atrodo visiškai mažytė, gali nuversti kalnus - pakeisti žmogų. Ir nekalbėsiu aš apie "savo draugės pusseserės vyro draugo sesers brolį". Pavyzdys esu aš pati.

Puikiai pamenu savo paauglystės metus, kurių tikriausiai niekad neišmesiu iš galvos. Tikriausiai kaip ir kiekvieno gyvenime, tuo metu buvo visko, juoko ir ašarų, džiaugsmo ir liūdesio, atradimų ir praradimų. Kiekvienas teisingas pasirinkimas ir kiekviena mano padaryta klaida mane atvedė ten, kur aš esu dabar. Ir žinoma, jei kas nors manęs paklaustų: "Ar atsukusi laiką atgal ką nors pakeistum?", atsakyčiau teigiamai. Tačiau geriau pagalvojus, ar aš tikrai to norėčiau? Kas, jeigu nepadariusi tam tikrų klaidų aš nerasčiau kelio į tikrąją save, kurį dabar, jau būdama nebe -niolikos, pagaliau sugebėjau rasti? Kas, jeigu tobulumo vedinas gyvenimas pasirodytų esąs ne man?

Tikiu žodžiais, jog po kiekvienos audros galiausiai pasirodo ir vaivorykštė; jai reikia ir saulės ir lietaus. Todėl galiu įsivaizduoti, jog jei nebūčiau patyrusi to skausmo, kurį patyriau, būčiau visiškai kitoks žmogus, ir tikriausiai būčiau ganėtinai toli, nuo savo įsivaizduojamo ir norimo gyvenimo. Juk būtent skausmo, depresijos ir ašarų vedina ėmiau kurti ir rašyti. Juk būtent kai būdavo liūdna, į rankas imdavau knygą ir pasimiršdavau veikėjų istorijose. Būtent sunkios akimirkos mums suteikia vidinės stiprybės ir užsispyrimo. Supratimo, jog viską ko nori gyvenime, reikia pasiekti pačiam, nes niekas tavo svajonių neišpildys ir ant auksinės lėkštutės nepatieks kartu su ledų kokteiliu, karštą vasaros dieną. Už viską reikia kovoti, ypač tuomet, kai viskas aplink stengiasi tave sužlugdyti. Juk ankščiau ar vėliau, po stiprios gyvenimo liūties, turi pasirodyti ir vaivorykštė, kuri atneš kažką gero. Ir juk daug maloniau džiaugtis visa pozityvia energija tuomet, kai nugali patį save, kai sugebi perlipti per visas negandas ir supranti jog esi tikras kovotojas.

Visi mes galime pažvelgti atgal ir surasti tą akimirką, kurią nesvarbu kokia kaina, norėtume pakeisti. Tokią turiu ir aš. Tačiau skausmas, kurį jaučiu, prisiminusi esminę savo gyvenimo klaidą, man primena, kaip ateityje neturėčiau elgtis. Kartą nudegus dėl savo poelgių, darosi daug lengviau tai kontroliuoti ateityje. Ir jei yra žmonių, kurie tam prieštarautų, atsakyčiau tik tiek: tikriausiai dar nesuklydote taip, kad vien prisiminus savo elgesį jums skaudėtų, ne fiziškai, tačiau dvasiškai. Jausmas, kuris gali sudraskyti ir suplėšyti jus iš vidaus, jei nesugebėsite atleisti sau. Labai tikiuosi, jog būsiu pakankamai protinga ir sugebėsiu išvengti panašaus masto klaidų, kadangi net ir po visų gyvenimo užgrūdinimų, esu vis dar pakankamai silpnas žmogus.

Tyloje skamba: Birdy - Skinny Love