february's book: Dubliniečiai

"Džeimsas Džoisas tikrai dėmesio vertas rašytojas",- šiuos žodžius girdėjau ne iš vieno ir ne iš dviejų žmonių, todėl būtent kelių savo dėstytojų ir pažįstamų teigiamų atsiliepimų dėka, į savo sąrašą nusprendžiau įrašyti būtent jo kūrinį "Dubliniečiai". Tai apsakymų rinkinys, kuriuose aprašoma XX amžiaus pradžios Airijos bendruomenės gyvenimas.

Su malonumu galiu pripažinti, jog knyga manęs nenuvylė. Apsakymai skaitėsi lengvai ir noro, užversti nebaigtą knygą, nebuvo. Kiekviename apsakyme buvo galima įžvelgti ir dabartinių laikų problemas, kurios žinoma, yra aktualios ne tik Airijoje, bet ir visame pasaulyje. Galbūt todėl knyga tapusi tokia populiari anuomet, nedingsta iš žmonių atminties dar ir dabar.

Skaitydama kai kuriuos apsakymus, kaip pavyzdžiui "Nelaimingas atsitikimas", pasijaučiau tokia pat vieniša, kaip ir pagrindinis veikėjas ponas Džeimsis Dafis. Atrodo jog rašytojo žodžiai įsismelkė ne tik į vaizduotę, bet ir į širdies gilumą. Vienišumas, nusivylimas, supratimas, jog neliko nieko kita, tik laukti savo mirties.. Ir nors realybėje tikrai apie tai paprastomis dienomis nepagalvočiau, tačiau būtent šis apsakymas privertė trumpam sustoti ir pagalvoti.

"Jis irgi gyvens vienišas, kol irgi mirs, nustos egzistavęs, virs prisiminimu - jei bus kam jį prisiminti". Tikriausiai šis sakinys geriausiai atspinti kiekvieno žmogaus baimę. Ir ne, tai ne gyvenimas visiškoje vienatvėje. Juk kiekvienas iš mūsų nenori palikti šio pasaulio, nepalikęs jokio pėdsako, visi mes galime išeiti ramia sąžine tik tuomet, kai esame įsitikinę, jog mus kažkas atsimins.


Tyloje skamba: Hurts - Evelyn

new way of thinking

Jau kuris laikas vis dažniau pagalvoju, jog esu siaubingai nepatenkinta savo figūra. Vis pasižiūrėdama į veidrodį nusiviliu savimi, kadangi ankstyvoje paauglystėje, buvau liekna it smilga, būtent taip mane ir vadindavo draugai. Žinoma, bręstant kūnas keičiasi, tačiau aš nesugebėjau prisižūrėti savęs tuo metu, o po to kurį laiką viskas buvo gerai, nes galvoje švilpavo vėjai.. Tačiau dabar matydama savo atvaizdą tik susiraukiu, galvodama, jog jei gali ir kitos, kodėl negaliu ir aš?

Didžiausia problema esu aš pati. Prisipažinsiu, neturiu valios. Retai kada baigiu tai, ką pradėjusi. Retai kada iš vis imuosi kažką pradėti. Nors ir puikiai suprantu, jog kliudau pati sau pasiekti tai, ko pati noriu, nieko pakeisti negaliu. Sunkiausia yra pradėti, perlipti per save. Tačiau su kiekviena prabėgančia diena imu suprasti, jog to noriu vis labiau. Noriu stovėdama prieš veidrodį džiaugtis matomu atvaizdu, o ne tyliai nekęsti savęs ir keikti prastus mitybos įpročius ir sporto trūkumą.

Ir ne, šį kartą nesakysiu, jog viską pradėsiu nuo kitos savaitės, nes "pradėti nuo savaitės vidurio yra tiesiog nepatogu". Ne, šį kart nesilaikysiu dar vienos kvailos dietos, kuri tik alina mano organizmą ir po kelių dienų viską mesčiau vos tik pradėjusi justi nuovargį ir stresą. Šį kart suprantu, jog viskas turi vykti iš širdies ir kelių dienų dieta nepadės palaikyti norimo svorio ilgame laiko tarpe. Norint pasiekti tikrų rezultatų, reikia įdėti ir tikro bei sunkaus darbo. Nuo ŠIANDIEN, jokio nesveiko maisto, jokių gazuotų gėrimų, jokių greitų užkandžių po darbo ar vakare prie filmo, jokio aliejumi permirkusio maisto. Daugiau judėjimo, sporto namie, o ir nutirpus šitam nelemtam ledui, ir bėgiojimo lauke. Idėjos galvoje, ką galėčiau padaryti dėl išsvajotosios figūros ir geresnės savijautos, yra tikrai didelės ir pribrandintos. Tikiuosi, jog šį kartą viskas nesibaigs po dienos ar dviejų, tikiuosi jog sugebėsiu perlipti per save.

Kadangi pažįstu save, per daug tikėtis iš viso šito plano, nelabai ir verta. Tačiau juk naujųjų metų plane buvo punktas, kuriame minėjau, jog sieksiu savo norimos figūros, todėl tikrai stengsiuosi padaryti viską, kad tik nepasiduočiau dar nė nepradėjusi. Tikiuosi, jog valia tik stiprės, o tuomet.. kai po mėnesio ar dviejų imsiu matyti bent menkiausius rezultatus, žinau, jog užsivesiu it nesustabdomas varikliukas, ir viskas eisis daug lengviau. Svarbiausia tai, jog šį kart tikrai tikiu savimi. Tereikia nesustoti ir eiti į priekį, kovojant su didžiausiu priešu - pačia savimi.

                                                                                                               

                                                                                                   Tyloje skamba: Birdy - 1901

messed up writting

Kai už lango miestas jau miega ir yra paskendęs tamsoje, kai tylos nedrumščia mašinų keliamas burzgesys, o kambaryje girdisi tik mėgstamos dainos muzikos garsai, tuomet jaučiuosi atsipalaidavusi ir tik tuomet galiu girdėti savo mintis. Dažnai pagalvoju, jog bent kelias dienas norėčiau praleisti kur nors užmiestyje, pailsėti nuo rutinos ir greito miesto tempo. Norėčiau pakvėpuoti tuo tyresniu oru, kuris turi tokį gaivų kvapą ir maloniai kutena nosį iš vidaus, pripildydamas plaučius džiaugsmingu lengvumu...

Naujųjų metų dienos bėga dar greičiau, nei pernykščių. Atrodo pasaulis ką tik atšventė naujuosius metus, o štai jau ir laikas nuplėšti pirmojo mėnesio kalendoriaus lapą. Ir galvojant apie praėjusias dienas, bei suprantant, jog nieko ypatinga nesugebėjau per jas nuveikti, apima lengva depresija. Sunkumas viduje ir nusivylimas, būtent tai, ką dabar jaučiu.

Blogiausia yra tai, jog rašymas pastarosiomis savaitėmis man yra tarsi iššūkis. Viena mintis šokinėja nuo kitos, taip ir neleisdamos pagauti tos vientisos idėjos, kuri padėtų plėtoti sekančius sakinius. Ne vieną ir ne du kartus vis bandžiau parašyti bent pusėtinai gerą įrašą, tačiau viskas galiausiai baigdavosi taip pat: naršyklės uždarymu. Galbūt mano mūzos paukštė trumpam mane paliko ir nusprendė pailsėti, galbūt vienodos dienos ir nuovargis mane veikia neigiamai. O galbūt tiesiog kažkas neduoda man ramybės ir neleidžia susikaupti ties rašymu, taip, kaip sugebėdavau ankščiau. Žinau, jog tai tik laikina kliūtis, juk net ir didiems rašytojams atsitinka taip, kaip ir man dabar. Tačiau suvokimas, jog net savo minčių užrašyti nesugedu deramai, veda mane iš proto dar labiau.

Tikiuosi, jog šis nekūrybiškumo debesėlis greit bus nupūstas to žvarbaus vėjo, kuris girdėti lauke net ir šiltai sėdint lovoje. Nes negalėdama išreikšti savo minčių ant popieriaus, ar šiuo atveju, netikrame lape, kompiuterio ekrane, jaučiuosi visiškai bejėgė. Lyg vienintėlis dalykas, kurį kažkiek sugebėčiau atlikti tinkamai, man nebesisektų. Suprantu, jog rašymui niekada nerodžiau tokio dėmesio, kokį galbūt turėčiau jam skirti, tačiau tai tiesiog išeidavo savaime. O šiomis savaitėmis tarsi.. blokas. O gi kokiam žmogui, dievinančiam greitį patiktų, jog jo mašinos ratus užblokuotų ir jis turėtų mėgautis vėžlio lėtumu..

Tyloje skamba: Janet Devlin - Your Song