09 June, 2013

time flies by

Paskutinis mėnesis reikalavo daug stiprių nervų ir jėgų: bemiegės naktys, neskani kava, studijos ir darbas, visa tai buvo mano kasdienybė. Kartais atrodydavo jog nebeištversiu ir išprotėsiu nuo tokios įtampos, kartais tiesiog paskęsdavau tokioje rutinoje ir atsijungdavau nuo pasaulio. Atrodė nesinorėjo nieko daugiau, išskyrus gulėjimą lovoje.
Šį kart skaudžiai, savo kailiu, įsitikinau, jog kiekvienas veiksmas turi savo pasėkmes, jog reikia gerai pagalvoti, prieš darant tai, ko vėliau gali tekti skaudžiai gailėtis. Supratau, kaip sunku kartais gali būti ištaisyti tam tikras klaidas. Tačiau dabar, jau po visko, galiu pasakyti, jog tikrai nuostabus jausmas yra tai, jog galiausiai susitvarkai visą betvarkę, kurią pats ir sujaukei savo gyvenime.


Tačiau dabar po truputį viskas grįžta į normalias vėžias, nors miego kūnui atrodo vis neužtenka. Bet jaučiu, kad galiausiai visiškai atsigausiu. Niekada nebūčiau pagalvojusi, jog suaugusiojo gyvenimas iš tiesų taip išsekina. Kai buvau dar maža mergaitė, negalėdavau sulaukti tos akimirkos kai pagaliau suaugsiu, galėsiu gyventi savo gyvenimą pagal savo taisykles ir pirkti tiek saldainių ir guminukų, kiek tik norėsiu. Paauglystėje troškau tos akimirkos, kai pagaliau išsikraustysiu iš tėvų namų, į kitą miestą ir iš vakarėlių namo grįšiu tik paryčiais; kai baigsiu mokyklą ir nebereikės lankyti tų kvailų pamokų. O dabar? Dabar su mielu noru grįžčiau į tas pačias pamokas, pas tuos pačius į mokytojus, į tą paprastą ir mažą gimtąjį miestelį, į taip išsiilgtus tėvų namus... Keista, jog būdami jauni taip trokštame suaugti ir gyventi savarankiškai. Atrodo nesuprantame, kaip iš tikro tai yra sunku, nors visi aplink tai tik ir kartoja. Bet visa tai suprantame tik tuomet, kai skaudžiai tai patiriame savo kailiu.

Rašant apie truputį labiau optimistiškus dalykus, reikėtų paminėti tai, jog pagaliau turiu idėją knygai! Taip, po tiek metų svajonių, jog kada nors parašysiu knygą, kažkas pajudėjo į priekį. Būtent idėja, ar tiksliau jos nebuvimas, trukdė visam progresui. Dabar reikia susikaupti, viską gerai apgalvoti ir bandyti pradėti rašyti pirmus savo knygos žodžius. Prisipažinsiu - bijau. Nė nežinau kiek metų laukiau šios akimirkos, kadangi nenorėjau imti ir rašyti apie bet ką. Laukiau, kol sugalvosiu kažką, kas man patiks ir užves mano rašymo varikliuką, suteiks jėgų mano fantazijai ir vaizduotei. O dabar, visoms sistemoms įsijungus, atrodo kartu atyvavosi ir baimės faktorius. Pesimistiškos mintys, tokios kaip "tu nesugebėsi", "tavo idėja niekam tikusi" ar "tu net nesugebi rašyti" tempia mane žemyn, tačiau tokiais momentais stengiuosi atsiminti savo senas ir tikras svajones, kurios pagaliau turi kažkokią galimybę išsipildyti - būtent tai padeda trumpam pamiršti savo kompleksus ir nebegalvoti apie blogiausius scenarijus. Tikiuosi, jog rašymo mūza nepaliks manęs vos tik imsiu rašyti, tikiuosi, jog vaizduotė nesugalvos užblokuoti geriausių minčių, kurios žinau, jog tūno mano galvoje ir laukia, kada bus išreikštos popieriaus lape.


Tyloje skamba: M83 - Midnight City