the last saturday of this summer

Jau girdžiu rudens beldimą į duris. Ir tikrai džiaugiuosi, nes būtent auksinių lapų sezonas yra mano mėgstamiausias. Vėsūs, dažnai lietingi vakarai, rūko apgaubti rytai, ir auksiniai bei nekaitinantys saulės spinduliai - visa tai tarsi atgaivina mano sielą ir būtent rudenį oras pakelia mano nuotaiką.

Tačiau ši vasara (kaip žmogui, negalinčiam pakęsti karštų dienų) tikrai buvo viena iš įsimintiniausių. Nors vos tik pagalvojus, atrodo, nieko labai daug ir nesugebėjau nuveikti, tačiau keli prisiminimai priverčia nusišypsoti, širdies sparneliai maloniai suplazda. Svarbiausias vasaros įvykis yra tai, jog jau sugebėjau įvykdyti savo sąrašo, apie kurį rašiau praeitame įraše, vieną punktą: apsilankyti muzikos festivalyje.

Sudalyvauti tokiame renginyje norėjau kažkur nuo šešiolikos metų, tačiau tuomet vasaros festivalių nebuvo tiek daug, galimybių nuvažiuoti į jau esančius, taip pat nebuvo. Praeitais, 2012 metais, susigriebiau per vėlai, todėl bilietų kainos buvo nežmoniškai aukštos net ir dirbančiai studentei. Todėl žinojau, jog šiais metais tai pagaliau turi įvykti. Dėl kelių priežasčių pasirinkau Karklės festivalį (viskas vyko prie jūros - didžiausias, bet ne vienintelis, pliusas).  Pora trumpų pokalbių su draugais, festivalio laukimas ir... dabar visa tai tik gražus ir spalvotas prisiminimas.

Rytai praleisti su arbatos puodeliu kopose, kai priešais tave tyliai banguoja jūra, o saulė dar tik kyla į viršų, yra viskas, ko man užtektų, jog galiausiai su malonumu kelčiausi anksti ryte su gera nuotaika. Žmonės, su kuriais teko susipažinti ir pabendrauti daugiau, nei kelias minutes, pasirodė be galo šilti. Vakarai, praleisti trypčiojant pagal "Antį", "Liūdnus Slibinus" ar "Rasmus" buvo maloniai sekinantys. Nuovargis, kurį labiausiai imi jausti vos tik atsigulęs į palapinę versdavo nusišypsoti, juk ne kiekvieną dieną gali pasimėgauti dešimčia koncertų.

Ir vos tik pagalvoji, jog štai, festivalis pasibaigė ir jau laikas namo: kelionė maršrutu Karklė-Vilnius pranoksta visus lūkesčius, vos tik susipažinus su savo kelionės draugais, bandant milžiniškus krepšius sutalpinti į mažą bagažinę, kurioje jau ir taip nėra vietos. Juokas, nuovargis akyse, šypsenos ir nuotykių pasidalinimas mus lydėjo visą kelią.


Laikas, praleistas ten, tikrai vertas išleistų pinigų. Žinoma, nebuvo viskas taip tobula, kaip gali tikėtis svajotojas, kuris dar niekada nedalyvavo jokiame festivalyje (aš), tačiau nepaisant kelių nesusipratimų, kurie būtent tą akimirką ir kažkiek sugadino nuotaiką, viskas buvo puiku, tai rodo ir tai, jog rožinės spalvos apyrankė vis dar puikuojasi ant mano riešo, galbūt pavyks ją išsaugoti iki kitų metų?

Taip, vasara buvo puiki. Sugalvota knygos idėja ir netgi rašymas po truputį juda į priekį. Mamos gimtadienis atšvęstas Vilniuje, kurio dėka po visos dienos pasivaikščiojimų nebegalėjau jausti kojų. Ramūs ir romantiški naktiniai pasivaikščiojimai su sužadėtiniu ir mūsų šunyte. Daug ką žadantys ateities planai. Po truputį pradėjęs ryškėti mano ateities asmenybės ir gyvenimo portretas. Asmeninės vasaros palydos Karklės festivalyje, šokiai jūroje, šalia gyvai pasirodant Gjan, kai atrodė visiškai nesvarbu, jog šalia buvo dar ir tūkstantis nepažįstamų žmonių... Džiaugiuosi, jog vienas punktas iš 101 sąrašo jau pažymėtas varnele. Gera pradžia - pusė darbo, ar ne?


Tyloje groja: Imagine Dragons - It's Time

finding myself

Pastarąjį.. mėnesį (negaliu patikėti, kad praėjo tiek daug laiko nuo paskutiniojo mano įrašo) mintyse vis bandžiau (still in progress) suprasti ko aš noriu iš gyvenimo, kas manęs laukia ateityje, ir visgi kas aš esu. Gyvenimas per tą laiką nė nenorėjo visko palengvinti, kadangi visiškai netikėtai atsidūriau siaubingoje kryžkelėje ir stovėdama viduryje bei nežinodama ką pasirinkti, jaučiausi prasčiau nei prastai. Bemiegės naktys, ašaros ir svajonių dužimo skausmas, antrą kartą per porą metų. Nors lygiai tą patį patyriau jau antrą kartą, skaudėjo ne mažiau. Dar ir dabar nesu 100% užtikrinta, jog pasirinkau teisingą kryptį, tačiau juk laikas parodys tiesą, visada parodo, geruoju ar bloguoju.

Taipogi laikui bėgant tikiuosi, jog pasieksiu tikslų, kuriuos išsikėliau sau per visą tylos mėnesį. Ir galiu pasakyti tiek, jog iš savęs šį kart reikalausiu daug, kadangi po
tuputį mintyse ima ryškėti vaizdas to žmogaus, kurį galiausiai noriu matyti veidrodyje kiekvieną rytą. Į tikslų sąrašą įeina begalės dalykų, pradedant nuo smulkiausių, kurie atrodo nieko neturėtų keisti, iki tokių didelių, jog tikrai abejoju savo jėgomis juos pasiekti. Tačiau norint išpildyti viską maksimaliai, juk reikia norėti daug? Labiau už viską tikiuosi, jog nepritrūksiu drąsos, ryžto ir valios, žinau jog šių savybių man siaubingai trūksta.

Beje, kalbant apie tikslus, visai netikėtai teko užtikti vieną įdomų projektą, kuris tokiems kaip aš, gali būti lengvas spyris į tam tikrą vietą. Projektas vadinasi "Day Zero. 101 Thing in 1001 Days" Idėja paprasta, tereikia sudaryti sąrašą dalykų, kuriuos nori įvykdyti savo gyvenime. Kad viską padarytum, turi 1001 dieną. Kokia to esmė? Asmeniškai aš dievinu sudarinėti sąrašus, kadangi būtent tuomet jaučiu didesnę atsakomybę sau. Juk atrodo kiekvienas žinome ko norime ir vis galvojame: "Kada nors aš tai pasieksiu". Tačiau šis projektas duoda galimybę išbandyti save ir įsprausti save į laiko rėmus. Ar sugebėsi įvykdyti savo wishlist'ą, per duotą laiką? Aš savo sąrašą jau sudariau, tačiau prisipažinsiu, maniau jog pats norų surašymas bus daug lengvesnis. Kiekvieną dieną visi mes pagalvojame ko norėtume, nesvarbu ar tai planai nuvykti į kitą šalį ar tiesiog mintys apie sniego karą žiemą. Tačiau kad ir kokie mes, žmonės, esame gobšūs, 101 noras yra labai daug. Kol galiausiai baigiau savo sąrašą, užtrukau galbūt savaitę. Parašiusiu kažkur 80 norų sustojau, nes atrodė, jog viskas, daugiau nieko nenoriu, atrodė, jog parašiau viską, kas tik buvo įdomu man. Žinoma, pasikapsčiusi savyje giliau, sugalvojau ir likusius punktus. Net juokavau svarstydama kas bus sunkiau, išpildyti sąrašą ar jį sukurti.
Pamaniau, jog šis projektas būtų puiki galimybė išbandyti save ir savo galimybes. Taipogi puiki proga dažniau papildyti blogą įdomesniais įrašais, kurie susideda ne vien iš mano blevyzgojimų apie save ir tai kas dedasi mano galvoje, bet ir tokiais, kuriuose galėčiau aprašyti ir pati sekti savo progresą, aprašyti kiekvieną įvykdytą punktą, pasidžiaugti jog judu į priekį ir kas gi žino, galbūt net pradėčiau blogą pildyti ir savo pačios darytomis nuotraukomis, kurios būtų tarsi įrodymas ir atsiminimas apie mano pažangą.

Žinau, jog aš esu ne viena, jog yra daug žmonių, kurie vis dar neranda savo vietos šiame gyvenime, kuriems taip pat yra sunku suvokti kas būtent jie yra. Ir nors suprantu kaip tai vargina, norėčiau priminti banalią frazę: viskam ateina savas laikas. Galbūt šiuo metu šie žodžiai ir neguodžia, tačiau tikrai žinau, jog tai tiesa. Man jau dvidešimt vieneri, o aš dar tik pradedu po truputį suprasti kas esu ir kokia norėčiau būti. Kad ir kaip norėtųsi, jog "didysis nušvietimas" ateitų ankščiau (o galbūt kitų žmonių atveju vėliau) viskas vyksta pagal tam tikrą planą. Bent jau aš noriu tuo tikėti. Tikiu, jog kiekvienas iš mūsų turime praeiti tam tikrą nežinomybės ir pasimetimo kelią, kuris galiausiai mus nuves į tokią ateitį, apie kurią galbūt nebūtume galėje pagalvoti tamsiausiomis gyvenimo akimirkomis.

Tyloje skamba: Destiny's Child - Say My Name (Cyril Hahn Remix)

P.S. atsiprašau už galimą minčių šokinėjimą ar nerišlius sakinius. Tiesiog po mėnesio tylos viduje prisikaupė visko tiek daug, jog sunku vieną mintį užlaikyti tiek ilgai, kad spėčiau tai perteikti kompiuterio ekrane.