out of place

Galbūt aš traukiu tik tokius žmones, kurie mane vis kažkaip įkvepia ir suteikia naują požiūrį į pasaulį ir senas tiesas. Tokie, su kuriais bendraudama aš matau nedidelę dalelę tokio žmogaus, kokiu pati norėčiau būti. Atrodo, jog kiekvienas žmogus papasakoja man būtent tai, ką tuo metu man ir reikia išgirsti tam, kad galėčiau dar kartą susimąstyti ir pergalvoti viską, kas neduoda man ramybės. Galbūt visata man tiesiog siunčia tokius žmones, kad aš iš jų galėčiau pasimokyti tai, ko man labiausiai trūksta ir reikia, lyg priminimus, jog ne viskas prarasta, jog tai tik pradžia; jog nepasiduočiau ir eičiau pirmyn. O gal tai tiesiog vienas didelis ir jaudinantis sutapimas. 

Neseniai teko bendrauti su vaikinu, kuris į gyvenimą žiūri užsidėjęs visai kitokius akinius nei aš. Jis pasakojo man savo gyvenimo tikslą, apibūdino savo aistrą ir visas mūsų pokalbis privertė mane susimąstyti, kad laikas kažką keisti. Nors jau seniai žinau, kad mano pesimistiška pasaulėžiūra nenuves manęs toli, sunku pasiryžti kažką keisti, sunku tiesiog susidėlioti teisingus žingsnius, jog pagaliau rasčiau teisingą kelią gyvenimo kryžkelėje. 

Anot jo, gyvenimas yra vienas didelis išbandymas, kuris yra įdomus ir ypatingas vien dėl pačios kelionės jame. Kiekvieną kartą, kai mums sunku, mes turime pasirinkimą: tyliai kentėti, verkti ir slėptis bei laukti, kol visa tai praeis, arba nepaisant skaudaus kritimo žemyn, stotis atgal ir eiti pirmyn, galvojant, jog šitas nepasisekimas yra tik dar viena gyvenimiška pamoka, kuri yra tik maža dalelė kelionės į "geriausią savo versiją".  Jis pasakojo, jog baimė gyvenime turėtų būti aistra. Baimė, kurią mes jaučiame, dažniausiai būna tiesiog natūrali žmogiškoji reakcija į kažką naujo, ar į kažką, kas seniau mums nepasisekė, ir mes galvojame, kad gali nepasisekti ir vėl. Tačiau mes tą baimę turėtume mylėti, nes tik jos dėka jaučiame, jog iš tikro gyvename, o ne tik egzistuojame. 

Niekam šiam pasaulyje nėra lengva. Kad ir koks laimingas ir vėjavaikiškas žmogus gali atrodyti, niekada negalime nuspėti kokius sunkumus jis ištveria savo viduje. Visi skirtingi, tačiau visi vienodai svarbūs. Nes pabandykit įsivaizduoti gyvenimą, kur viskas sektųsi tiesiog tobulai, be jokių pastangų, be jokių kovojimų ar susikirtimų. Kažko nori - iš karto tai gauni. Juk jei tikrai nuoširdžiai pagalvojote, tai nebūtų taip įdomu ir prasminga, ar ne? Gyvenimas tuomet būtų nuobodus ir tuomet mes nieko negalėtume išmokti. Nejaustume baimės, nes tiesiog žinotume, kad viskas vis tiek bus taip, kaip norime. Tačiau gyvenimas ne toks. Ir tai gerai. Jis pilnas sunkių iššūkių, kuriuos reikia bandyti įveikti, pažabojant savo baimės jausmą. Ir nors kartais atrodo, jog stengiamės iš visų jėgų, ne visuomet viskas pavyksta taip, kaip norėjome. Bet ir tai išeina į gera. Visa tai galiausiai mums būna pamoka, kuri yra viena mažytė dėlionės dalelė į tokią mūsų asmenybę, kurios mes galiausiai norėtume.

Nepasisekimo baimė, skausmo baimė, nenoras išeiti iš savo komforto ribų, bijojimas nudegti, kai atrodo, jog taip rizikavai ir vis tiek nieko neišėjo.. Viskas gali būti suprasta dvejopai. Tačiau mums reikia išmokti į visa tai žiūrėti pozityviai. Visas nesėkmes, sunkumus ir skausmus reikia priimti kaip dar vieną tikrą gyvenimišką pamoką, kuri tikrai ankščiau ar vėliau prisidės prie asmenybės formavimosi. Tačiau kaip tai paveiks tave, priklauso tik nuo pačio žmogaus ir jo požiūrio. Jei jis nepasiduos net ir po stipriausio nuopolio žemyn, kelsis ir bandys dar kartą, tai jam suteiks tik dar daugiau stiprybės.

Tai tik viena menka dalelė visų apmąstymų. Ir taip galvoti man, pesimistei iš didžiosios P, yra tikrai neįprasta ir.. svetima. Tačiau tik suvokdami, jog viskas, kas nutinka mums, nutinka ne be priežasties, o tik tam, jog pasiektume geresnių asmenybės rezultatų, mes galiausiai būsime laimingi. Bent jau man taip sakė. Noriu visu tuo tikėti ir tikrai bandysiu stengtis keisti savo požiūrį į daugumą dalykų vien tam, nes suprantu, jog emocinė būsena, kurią jaučiu būtent dabar, nėra normali. Ir puikiai žinau, jog tai yra vien tik mano kaltė, todėl žingsnis po žingsnio bandysiu nebijoti gyvenimo mestų iššūkių, žiūrėti į juos su džiaugsmu, kadangi žinosiu, jog bet kokiu atveju: pasiseks ar ne, iš jų išmoksiu kažko naudingo. Stengsiuosi vis dažniau išlįsti iš savo komforto zonos, žiūrėdama savo baimei į akis, suvokdama, jog tai man atneš tik gera. 

Tyloje skamba: M83 - Wait

lost in the labyrinth

Jausmas toks, lyg būčiau visiškai viena, nors mane supa begalė žmonių. Lyg neegzistuočiau, o viskas aplink tik plauktų pasroviui, o aš būčiau tik asmuo minioje, tiesiog stebintis viską iš šono. Nebylus žiūrovas viso šito klaikaus cirko, kurio pavadinimas gyvenimas. 

Jausmas toks, lyg aplink nebūtų kuo džiaugtis, dėl ko šypsotis... Atrodo, lyg būčiau įstrigusi juodoje laiko skylėje, iš kurios vienintelis išėjimas – milžiniškas labirintas, kuriame esu pasiklydusi, pasimetusi ir galiausiai pasidavusi toliau ieškoti teisingo kelio.  

Jausmas toks, lyg būčiau pripažinusi šią jau pastovią būseną, iš kurios vis negaliu ištrūkti. Viskas visuomet niūru, visas pasaulio paveikslas aplink nutapytas tik pilkomis spalvomis, viskas visai kitaip, nei vaikystėje, kai šį paveikslą tapydavau savo pastelės spalvomis; kitaip, kai rankos buvo išmargintos kreidelių atspalviais. 

Puikiai pamenu, jog visuomet norėjau kuo greičiau suaugti. Būti už save atsakinga, priimti tokius sprendimus, kurie atrodė man teisingiausi ir tiesiog gyventi sau ir dėl savęs. Kai erzindavo vyresniųjų dėmesys ar piktesnis tonas, kai jų akimis padarydavau kažką ne taip, kai padarydavau kažką, kas anot aplinkinių būdavo nepriimtina. Ir niekuomet netikėdavau tėvais ar mokytojais, kurie vis kartodavo, jog nė nepastebėsime kaip žengsime į suaugusiųjų pasaulį.

Ir štai, aš čia. Tame lauktame amžiuje, kai esu tik aš ir nieko daugiau. Ir labiau už viską trokštu grįžti į vaikystę, ar paauglystę, kai viskas pasirodo buvo taip lengva, naivu ir paprasta. Kai didžiausios problemos būdavo nepadaryti namų darbai ar ne tokiu tonu pasakytas žodis draugei.

Nežinau kodėl mes, žmonės (ar bent jau dauguma mūsų), iš prigimties nemokame vertinti tai, ką turime. Visuomet į praeitį žiūrime su saldžia nostalgija, norėdami atgauti tai, ką jau praradome, tai, kas niekad nebegrįš. Ir vėlgi, nulydėdami vis tolstančią praeitį mes ignoruojame dabartį, kuri, faktas, taipogi nestovi vietoje, ir po truputį vis tolsta mums nė nepastebint. Įstringame juodoje laiko skylėje su milžinišku labirintu ir galiausiai vieni žmonės, tokie kaip aš, tiesiog pasiduoda ieškodami išėjimo, kiti priešingai, susivokia ir ima kovoti bei siekti savo tikslo, ir kai žmonės ima vertinti tai, kas vyksta dabar, jie galiausiai randą tą vienintelį teisingą kelią su užrašu „išėjimas“.

Norėčiau kovoti ir aš. Tačiau kartais atrodo, jog tam visiškai neturiu jėgų. Arba tiesiog nustojau tikėti, jog už raudonai šviečiančių durų manęs galėtų laukti kažkas geriau. Galbūt man lemta būti užstrigusiai šiame labirinte ir niekada negali žinoti, gal ir čia rasiu kažką.. kažką, kas atvers man akis, jog verta kovoti, verta žengti pirmyn ir stotis kiekvieną kart nugriuvus.

Tyloje skamba: Of Monsters And Men - Yellow Light (Cillo Remix)

2% of the population

"Šiame pasaulyje, norėdami pasiekti savo svajonių išsipildymo, mes konkuruojame tik su dviem procentais žmonių, kadangi likę 98 procentai yra visiškai patenkinti tiesiog tekėjimu pasroviui, arba jiems visiškai nesvarbu kas dedasi aplink." Tokia filosofija pasidalino vyras, su kuriuo netikėtai susipažinau sedėdama parke ant suolelio. Taipogi, jis patvirtino, jog aš gyvenime pasieksiu daug, nes priklausau būtent tam dviejų procentų žmonių ratui, kadangi žengiau didelį žingsnį iš savo komforto zonos ir neskaitant net didžiulo kontinentus skiriančio vandenyno, atsidūriau čia, Kanadoje, Toronte. Smagu, kai netikėtai sutiktas nepažįstamas žmogus gali pakelti pasitikėjimą savimi šimtu procentu, kai skatina siekti savo svajonių, būti stipriai ir nepalūžti sunkioje situacijoje svetimoje vietoje.

Trečia savaitė kai aš čia, už vandenyno. Viskas ne visiškai taip, kaip įsivaizdavau iš pradžių. Atsimenu, kai gyvenimas Kanadoje buvo tik svajonėse ir viskas atrodė taip tobula ir stebuklinga. Žinoma, žinojau, jog gyvenimas visiškai kitoje žemės pusėje, nebus rožėmis klotas. Tačiau kai suvoki, jog esi tūkstantis kilometrų nuo namų, nuo mylimų ir artimų žmonių; kai viskas tampa tikra, realybė trenkia iš visų jėgų. Sunku. Nors viskas po truputį ima stoti į savo vėžias, vis tiek sunku apsiprasti su mintimi, jog namo negrįšiu dar labai ilgą laiko tarpą.

Sunku ir dėl to, nes dabar, žiūrint atgal, atrodo jog turėjau viską, ko galėtų norėti mano amžiaus mergina. Vos baigiau studijas gražiame ir mylimame mieste, artimi draugai čia pat, antra pusė visuomet šalia, šeima vos už kelių valandų kelionės. Dabar visko taip trūksta: išvaikščiotų gatvių, pažįstamų barų ir barmenų, mėgstamiausių gėrimų, ar mylimiausių žmonių pašonėje, kurių kompanijoje viskas atrodo tiesiog geriau ir lengviau. Tačiau pokyčiai neišvengiami kiekvieno mūsų gyvenime. Laikas judėti į priekį ir ieškoti savo kelio, kuris neaišku kur nuves.

Tas pats nepažįstamas vyras linkėjo ne tik stiprybės ir sėkmės šioje svetimoje šalyje, bet ir jėgų ir užsispyrimo siekti savo svajonių ir užsibrėžtų tikslų. Tačiau senos svajonės neatrodo tokios svarbios, arba tiesiog dabar esu per daug pasimetusi ir nesuprantu ko noriu ir kas man būtų į naudą. Kartais jaučiuosi lyg žuvis išmesta į krantą: trūksta oro, blaškymasis aplink vargina ir viskas atrodo baisu ir svetima. Nesijaučiu savimi, tačiau galbūt tam reikia tik laiko ir susikaupimo. O tuomet, kai viskas nusistovės, galbūt aš sugebėsiu ramiai įkvėpti ir tyliai susidėlioti savo ateitį ir svajones pagal tinkamus prioritetus.

Gyvenimas nenuspėjamas, tačiau reikia mokėti išnaudoti kiekvieną netikėtą jo posūkį. Nors esu užkietėjusi pesimistė, bandau giliai širdyje, įskiepyti bent kruopelytę optimizmo (kas bent kol kas nevisiškai sekasi). Tačiau esu įsitikinusi, kad ir kaip viskas galiausiai susiklostys, šita gyvenimo patirtis bus neįkainojama ir kai galiausiai galėsiu pažvelgti atgal į visą šitą, džiaugsiuosi, jog nepabijojau šio iššūkio, nėriau į tai stačia galva. O ką man turi paruošusi ateitis..Tikiuosi tai bus verta tai, ką paaukojau ir palikau toli už savęs.

                                                                        

 Tyloje skamba: Charli XCX - Boom Clap