wind of change

Sunku net patikėti kaip stipriai pasikeitė mano gyvenimas per pastarąjį mėnesį. Labai ilgą laiką gyvenau tiesiog nusistovėjusį gyvenimą. Viskas pažįstama, nesudėtinga, ramu ir paprasta. Ir maniau, kad viskas yra gerai. Tačiau galiausiai suvokiau, jog ilgą laiko tarpą apgaudinėjau ne tik visus aplinkinius, bet ir pačią save. Supratau, jog tikrai nėra "viskas gerai". Ilgai buvau užsidariusi savyje ir bandžiau išspręsti atrodo netikėtai atsiradusią problemą, bet ilgai lauktas sprendimas nustebino beveik visus aplinkinius - išsiskyriau su sužadėtiniu. Nors tai ir buvo vienas sunkiausių sprendimų mano gyvenime, nuo kurio bėgau ne dieną ir ne dvi, tikrai nuoširdžiai tikiu, jog tai išeis į gerą ne tik man.

Dabar, po per ilgo užsisėdėjimo vietoje aš supratau, jog vėl gyvenu. Po truputį vėl pradėjau atrasti save ir savo tikrąjį kelią gyvenime. Nors tikrai baisu. Praradau tą stabilumo jausmą, prie kurio taip greit galima priprasti ir kai jo nelieka, jautiesi ne savo vietoje, lyg stengtumeisi balansuoti ant gerai įtemptos virvės dideliame aukštyje. Bijai nukristi žemyn, bijai žengti pirmyn. Tačiau reikia. Gyvenimas tuo ir gražus, jog nori nenori, bet žengti pirmyn, ankščiau ar vėliau, reikės. (Nebent gyvenimas viename taške, kuris nejuda visiškai niekur ir nieko tau pasiūlyti negali, tave tenkina.) Baimė, nepasitikėjimas savimi ir noras užsidaryti kambaryje slepiantis nuo visko, kas netikėta ir nelaukta.


Po išsiskyrimo gyvenimas tikrai turėjo man ką pasiūlyti. Ir gero ir blogo. Nesitikėjau taip greitai ir skaudžiai nudegti. Galbūt dėl to, jog buvau pamiršusi kokia galiu būti: per jautriai reaguojanti į pasaulį, per daug vilčių dedanti į kitus; per didelė romantikė. Tačiau tikrai esu įsitikinusi, jog niekas gyvenime neatsitinka be priežasties. Reikia tik laiko, kol tą priežastį tu gali pamatyti.
Taipogi nesitikėjau taip keistai lekiančio laiko, atrodo jog viskas yra tik vienas ilgas, ryškus sapnas, iš kurio niekaip negaliu pabusti. Nežinau ar norėčiau, tačiau viskas daug sudėtingiau nei prisimenu. Tačiau tame ir slypi visas gyvenimo grožis, ar ne? Niekada negali žinoti kada įsimylėsi, niekada negali žinoti, kada neteksi žmogaus, niekada negali žinoti, kada juoksiesi taip stipriai, jog ims trūkti oro, niekada negali žinoti, kada pasimatysi su tais žmonėmis, kurių jau niekada nebesitikėjai pamatyti.

Gyvenimas - vienas didelis netikėtumas. Ir kad ir koks tas netikėtumas būtų: malonus ar nelabai, jį reikia mokėti priimti ir su juo susigyventi, nes galiausiai jis vienaip ar kitaip mus paveiks ir padarys įtaką ateityje. Būtent to dabar ir stengiuosi išmokti. Ne tik iš naujo pažinti save, rasti savo kelią ir tobulinti save ten, kur labiausiai noriu, bet ir priimti gyvenimą tokį, koks jis yra. Išmokti pažinti net ir menkiausius jo džiaugsmus ir mažiau erzintis dėl blogų nutikimų. Viskas visuomet vyksta taip, kaip turi įvykti. Vienaip ar kitaip, reikia džiaugtis šia diena, negalvojant per daug apie ateitį, nes tik laukiant ateities, mes pamirštame dabartį ir tuomet gyvenimas galiausiai atrodo tik juodai baltas. Bet kas gi kaltas dėl to, jei ne mes patys, jei matome tik tai, kas mums patogiausia ir nesistengiame dėl to, kuo tikime ar norime?

Tyloje skamba: A Great Big World - Say Something