february's book: Dubliniečiai

"Džeimsas Džoisas tikrai dėmesio vertas rašytojas",- šiuos žodžius girdėjau ne iš vieno ir ne iš dviejų žmonių, todėl būtent kelių savo dėstytojų ir pažįstamų teigiamų atsiliepimų dėka, į savo sąrašą nusprendžiau įrašyti būtent jo kūrinį "Dubliniečiai". Tai apsakymų rinkinys, kuriuose aprašoma XX amžiaus pradžios Airijos bendruomenės gyvenimas.

Su malonumu galiu pripažinti, jog knyga manęs nenuvylė. Apsakymai skaitėsi lengvai ir noro, užversti nebaigtą knygą, nebuvo. Kiekviename apsakyme buvo galima įžvelgti ir dabartinių laikų problemas, kurios žinoma, yra aktualios ne tik Airijoje, bet ir visame pasaulyje. Galbūt todėl knyga tapusi tokia populiari anuomet, nedingsta iš žmonių atminties dar ir dabar.

Skaitydama kai kuriuos apsakymus, kaip pavyzdžiui "Nelaimingas atsitikimas", pasijaučiau tokia pat vieniša, kaip ir pagrindinis veikėjas ponas Džeimsis Dafis. Atrodo jog rašytojo žodžiai įsismelkė ne tik į vaizduotę, bet ir į širdies gilumą. Vienišumas, nusivylimas, supratimas, jog neliko nieko kita, tik laukti savo mirties.. Ir nors realybėje tikrai apie tai paprastomis dienomis nepagalvočiau, tačiau būtent šis apsakymas privertė trumpam sustoti ir pagalvoti.

"Jis irgi gyvens vienišas, kol irgi mirs, nustos egzistavęs, virs prisiminimu - jei bus kam jį prisiminti". Tikriausiai šis sakinys geriausiai atspinti kiekvieno žmogaus baimę. Ir ne, tai ne gyvenimas visiškoje vienatvėje. Juk kiekvienas iš mūsų nenori palikti šio pasaulio, nepalikęs jokio pėdsako, visi mes galime išeiti ramia sąžine tik tuomet, kai esame įsitikinę, jog mus kažkas atsimins.


Tyloje skamba: Hurts - Evelyn

new way of thinking

Jau kuris laikas vis dažniau pagalvoju, jog esu siaubingai nepatenkinta savo figūra. Vis pasižiūrėdama į veidrodį nusiviliu savimi, kadangi ankstyvoje paauglystėje, buvau liekna it smilga, būtent taip mane ir vadindavo draugai. Žinoma, bręstant kūnas keičiasi, tačiau aš nesugebėjau prisižūrėti savęs tuo metu, o po to kurį laiką viskas buvo gerai, nes galvoje švilpavo vėjai.. Tačiau dabar matydama savo atvaizdą tik susiraukiu, galvodama, jog jei gali ir kitos, kodėl negaliu ir aš?

Didžiausia problema esu aš pati. Prisipažinsiu, neturiu valios. Retai kada baigiu tai, ką pradėjusi. Retai kada iš vis imuosi kažką pradėti. Nors ir puikiai suprantu, jog kliudau pati sau pasiekti tai, ko pati noriu, nieko pakeisti negaliu. Sunkiausia yra pradėti, perlipti per save. Tačiau su kiekviena prabėgančia diena imu suprasti, jog to noriu vis labiau. Noriu stovėdama prieš veidrodį džiaugtis matomu atvaizdu, o ne tyliai nekęsti savęs ir keikti prastus mitybos įpročius ir sporto trūkumą.

Ir ne, šį kartą nesakysiu, jog viską pradėsiu nuo kitos savaitės, nes "pradėti nuo savaitės vidurio yra tiesiog nepatogu". Ne, šį kart nesilaikysiu dar vienos kvailos dietos, kuri tik alina mano organizmą ir po kelių dienų viską mesčiau vos tik pradėjusi justi nuovargį ir stresą. Šį kart suprantu, jog viskas turi vykti iš širdies ir kelių dienų dieta nepadės palaikyti norimo svorio ilgame laiko tarpe. Norint pasiekti tikrų rezultatų, reikia įdėti ir tikro bei sunkaus darbo. Nuo ŠIANDIEN, jokio nesveiko maisto, jokių gazuotų gėrimų, jokių greitų užkandžių po darbo ar vakare prie filmo, jokio aliejumi permirkusio maisto. Daugiau judėjimo, sporto namie, o ir nutirpus šitam nelemtam ledui, ir bėgiojimo lauke. Idėjos galvoje, ką galėčiau padaryti dėl išsvajotosios figūros ir geresnės savijautos, yra tikrai didelės ir pribrandintos. Tikiuosi, jog šį kartą viskas nesibaigs po dienos ar dviejų, tikiuosi jog sugebėsiu perlipti per save.

Kadangi pažįstu save, per daug tikėtis iš viso šito plano, nelabai ir verta. Tačiau juk naujųjų metų plane buvo punktas, kuriame minėjau, jog sieksiu savo norimos figūros, todėl tikrai stengsiuosi padaryti viską, kad tik nepasiduočiau dar nė nepradėjusi. Tikiuosi, jog valia tik stiprės, o tuomet.. kai po mėnesio ar dviejų imsiu matyti bent menkiausius rezultatus, žinau, jog užsivesiu it nesustabdomas varikliukas, ir viskas eisis daug lengviau. Svarbiausia tai, jog šį kart tikrai tikiu savimi. Tereikia nesustoti ir eiti į priekį, kovojant su didžiausiu priešu - pačia savimi.

                                                                                                               

                                                                                                   Tyloje skamba: Birdy - 1901

messed up writting

Kai už lango miestas jau miega ir yra paskendęs tamsoje, kai tylos nedrumščia mašinų keliamas burzgesys, o kambaryje girdisi tik mėgstamos dainos muzikos garsai, tuomet jaučiuosi atsipalaidavusi ir tik tuomet galiu girdėti savo mintis. Dažnai pagalvoju, jog bent kelias dienas norėčiau praleisti kur nors užmiestyje, pailsėti nuo rutinos ir greito miesto tempo. Norėčiau pakvėpuoti tuo tyresniu oru, kuris turi tokį gaivų kvapą ir maloniai kutena nosį iš vidaus, pripildydamas plaučius džiaugsmingu lengvumu...

Naujųjų metų dienos bėga dar greičiau, nei pernykščių. Atrodo pasaulis ką tik atšventė naujuosius metus, o štai jau ir laikas nuplėšti pirmojo mėnesio kalendoriaus lapą. Ir galvojant apie praėjusias dienas, bei suprantant, jog nieko ypatinga nesugebėjau per jas nuveikti, apima lengva depresija. Sunkumas viduje ir nusivylimas, būtent tai, ką dabar jaučiu.

Blogiausia yra tai, jog rašymas pastarosiomis savaitėmis man yra tarsi iššūkis. Viena mintis šokinėja nuo kitos, taip ir neleisdamos pagauti tos vientisos idėjos, kuri padėtų plėtoti sekančius sakinius. Ne vieną ir ne du kartus vis bandžiau parašyti bent pusėtinai gerą įrašą, tačiau viskas galiausiai baigdavosi taip pat: naršyklės uždarymu. Galbūt mano mūzos paukštė trumpam mane paliko ir nusprendė pailsėti, galbūt vienodos dienos ir nuovargis mane veikia neigiamai. O galbūt tiesiog kažkas neduoda man ramybės ir neleidžia susikaupti ties rašymu, taip, kaip sugebėdavau ankščiau. Žinau, jog tai tik laikina kliūtis, juk net ir didiems rašytojams atsitinka taip, kaip ir man dabar. Tačiau suvokimas, jog net savo minčių užrašyti nesugedu deramai, veda mane iš proto dar labiau.

Tikiuosi, jog šis nekūrybiškumo debesėlis greit bus nupūstas to žvarbaus vėjo, kuris girdėti lauke net ir šiltai sėdint lovoje. Nes negalėdama išreikšti savo minčių ant popieriaus, ar šiuo atveju, netikrame lape, kompiuterio ekrane, jaučiuosi visiškai bejėgė. Lyg vienintėlis dalykas, kurį kažkiek sugebėčiau atlikti tinkamai, man nebesisektų. Suprantu, jog rašymui niekada nerodžiau tokio dėmesio, kokį galbūt turėčiau jam skirti, tačiau tai tiesiog išeidavo savaime. O šiomis savaitėmis tarsi.. blokas. O gi kokiam žmogui, dievinančiam greitį patiktų, jog jo mašinos ratus užblokuotų ir jis turėtų mėgautis vėžlio lėtumu..

Tyloje skamba: Janet Devlin - Your Song

january's book : Lolita

Mano Lolita.. Tokie žodžiai sukosi galvoje, užvertus paskutinį knygos lapą. Pripažinsiu, knyga buvo tikrai ne iš lengvųjų. Pradžioje, vos baigus skaityti keletą skyrių, knygos į rankas nepaėmiau porą savaičių. Galbūt dėl to, kad autoriaus rašymo stilius buvo toks, prie kokio aš nesu pratusi. Galbūt dėl to, jog pati knyga kėlė dvejotinus jausmus.

Nabakovo "Lolitą" pasirinkau dėl to, jog prieš metus žiūrėjau filmą paremtą šiuo kūriniu, todėl žinant, jog knygos visada yra geresnės už kino juostą, norėjau įsitikinti, ar ir šiuo atveju galioja ši taisyklė. Galiu drąsiai atsakyti jog taip. Knygoje daug aiškiau išdėstytas Humberto Humberto mąstymas ir jo ligotas potraukis nimfetėms. Skaitant mano nuotaikos vis svyravo, nuo pasišlykštėjimo pagrindinio veikėjo veiksmais ir mintimis, iki dvejojimo, jog galbūt vis dėlto, tai nebuvo vien nesveikas susižavėjimas mažamete, galbūt jis tikrai ją savaip mylėjo.

Prieš pradedant skaityti šią knygą, nežinojau ko ir tikėtis, kitų žmonių atsiliepimų neskaičiau, nenorėdama jog jie paveiktų mane ir sudarytų išankstinę nuomonę. Tačiau net ir dabar, kai knyga jau užversta, ir jos viduryje nesislepia knygos skirtukas, man sunku būtų atsakyti į klausimą: "Ar knyga patiko?". Tikriausiai atsakyčiau, jog ji paliko tikrai gilų įspūdį ir rekomenduočiau tam žmogui pačiam perskaityti šią knygą, bei susidaryti savo nuomonę. Galiu garantuoti, kad šios knygos daugiau niekada neatsiversiu, tačiau manau, jog aprašyti santykiai tarp Lolitos ir Humberto, dar ilgai liks mano atmintyje.

Tyloje skamba: Ed Sheeran - Lego House

every mistake comes with a price

Dienos keičia dienas, mėnesiai keičia mėnesius, metai keičia metus. Vos spėjame sulaukti vienų švenčių, o lyg iš niekur atrodo pasirodo jau ir sekančios, atrodo dar nespėjome paslėpti kalėdinio dovanų popieriaus, o štai jau ne už kalnų ir Valentino diena ar kažkieno gimtadienis, kuris iš pradžių gali atrodydi taip toli, nes kalendoriaus lapas rodo, jog tai bus tik vasarą. Tačiau laikas tiksi. O su kiekvienu jo rodyklės pajudėjimu, keičiasi absoliučiai viskas: metų laikai, mados tendencijos, draugai, taip pat keičiasi ir žmonės.

Sakoma, kad žmonės nesikeičia. Kaikurie šventai tiki, kad jei jau esi vienoks ar kitoks, visada tokiu ir liksi. Aš nesutinku. Kiekvienas individas keičiasi, galbūt ne visada savo noru, kartais užtenka tam tikro gyvenimo įvykio, o kartais net nepažįstamojo replikos, kuri nors ir atrodo visiškai mažytė, gali nuversti kalnus - pakeisti žmogų. Ir nekalbėsiu aš apie "savo draugės pusseserės vyro draugo sesers brolį". Pavyzdys esu aš pati.

Puikiai pamenu savo paauglystės metus, kurių tikriausiai niekad neišmesiu iš galvos. Tikriausiai kaip ir kiekvieno gyvenime, tuo metu buvo visko, juoko ir ašarų, džiaugsmo ir liūdesio, atradimų ir praradimų. Kiekvienas teisingas pasirinkimas ir kiekviena mano padaryta klaida mane atvedė ten, kur aš esu dabar. Ir žinoma, jei kas nors manęs paklaustų: "Ar atsukusi laiką atgal ką nors pakeistum?", atsakyčiau teigiamai. Tačiau geriau pagalvojus, ar aš tikrai to norėčiau? Kas, jeigu nepadariusi tam tikrų klaidų aš nerasčiau kelio į tikrąją save, kurį dabar, jau būdama nebe -niolikos, pagaliau sugebėjau rasti? Kas, jeigu tobulumo vedinas gyvenimas pasirodytų esąs ne man?

Tikiu žodžiais, jog po kiekvienos audros galiausiai pasirodo ir vaivorykštė; jai reikia ir saulės ir lietaus. Todėl galiu įsivaizduoti, jog jei nebūčiau patyrusi to skausmo, kurį patyriau, būčiau visiškai kitoks žmogus, ir tikriausiai būčiau ganėtinai toli, nuo savo įsivaizduojamo ir norimo gyvenimo. Juk būtent skausmo, depresijos ir ašarų vedina ėmiau kurti ir rašyti. Juk būtent kai būdavo liūdna, į rankas imdavau knygą ir pasimiršdavau veikėjų istorijose. Būtent sunkios akimirkos mums suteikia vidinės stiprybės ir užsispyrimo. Supratimo, jog viską ko nori gyvenime, reikia pasiekti pačiam, nes niekas tavo svajonių neišpildys ir ant auksinės lėkštutės nepatieks kartu su ledų kokteiliu, karštą vasaros dieną. Už viską reikia kovoti, ypač tuomet, kai viskas aplink stengiasi tave sužlugdyti. Juk ankščiau ar vėliau, po stiprios gyvenimo liūties, turi pasirodyti ir vaivorykštė, kuri atneš kažką gero. Ir juk daug maloniau džiaugtis visa pozityvia energija tuomet, kai nugali patį save, kai sugebi perlipti per visas negandas ir supranti jog esi tikras kovotojas.

Visi mes galime pažvelgti atgal ir surasti tą akimirką, kurią nesvarbu kokia kaina, norėtume pakeisti. Tokią turiu ir aš. Tačiau skausmas, kurį jaučiu, prisiminusi esminę savo gyvenimo klaidą, man primena, kaip ateityje neturėčiau elgtis. Kartą nudegus dėl savo poelgių, darosi daug lengviau tai kontroliuoti ateityje. Ir jei yra žmonių, kurie tam prieštarautų, atsakyčiau tik tiek: tikriausiai dar nesuklydote taip, kad vien prisiminus savo elgesį jums skaudėtų, ne fiziškai, tačiau dvasiškai. Jausmas, kuris gali sudraskyti ir suplėšyti jus iš vidaus, jei nesugebėsite atleisti sau. Labai tikiuosi, jog būsiu pakankamai protinga ir sugebėsiu išvengti panašaus masto klaidų, kadangi net ir po visų gyvenimo užgrūdinimų, esu vis dar pakankamai silpnas žmogus.

Tyloje skamba: Birdy - Skinny Love

another year another resolution

Ryte atsibudus pirmas vaizdas, kuris mane nustebino - pavasaris už lango. Aiškiai įžiūrimi žali žolės lopinėliai  nebesislepiantys po beveik visiškai ištirpusiu sniegu. Saulės spinduliai gražiai šokinėjantys ryto šviesoje ir žinoma, pavasariu jau kvepiantis nestiprus vėjas. Būti sutiktai tokio vaizdo ryte, o po to pažiūrėti į kalendorių ir suprasti, jog rytoj jau naujieji metai, gan sunku.

Šiemet švenčių laikotarpis praskriejo greičiau nei ankstesniais metais. Grįžusi į gimtinę pas tėvus atrodo praleidau tik porą, o ne šešias dienas. Kuo daugiau metų turiu savo sąskaitoje, tuo laikas mano gyvenime darosi greitesnis ir sunkiau sugaunamas. Sunku suspėti kartu su juo. Dienos bėga tarsi valandos; kiekviena diena yra panaši į jau praėjusią, todėl susigaudyti darosi vis sunkiau ir sunkiau. Rutina daro savo, neleidžia džiaugtis kiekviena diena it ši būtų paskutinė, kadangi jos visos jau tiesiog vienodos. Būtent dėl šios priežasties ir nepasakyčiau, jog būčiau per daug nustebinta, jei ryte būčiau suvokusi jog dabar - iš tiesų pavasaris. 

2013-ieji. Man, kaip gan prietaringam žmogui, kuris visada nusispjaus per kairį petį tris kartus juodai katei perbėgus man kelią, ateinantys metai neatrodo daug gero žadantys. Tikiuosi tik tiek, kad jie nebūtų blogesni už šiuos, 2012-uosius. Liko vos viena diena, vos viena šventė ir viskas tarsi vėl iš pradžių: tie patys mėnesiai, tos pačios dienos, tie patys darbai, tie patys žmonės. Jausdama, jog jau minėtoji rutina mane ima iš lėto dusinti, nusprendžiau, kaip ir kiekvienais metais, sudaryti pasižadėjimų sąrašą ateinantiems metams. Ir visiškai nesvarbu, jog šitą sąrašą aš pamirštu vos jį parašiusi ir jo nė neperskaitau per tuos metus, o ką jau bekalbėti apie kažkurių punktų įvykdymą. Tačiau pabandyti verta, kaip ir tikėti, jog galbūt šiais metais susiimsiu ir bent prie poros eilučių su pasidižiavimu užrašyti dailią varnelę.

1. Užsirašyti į sporto klubą ir galiausiai pasiekti savo norimų kūno formų.
2. Iki galo sudalyvauti "2013 metų knygų iššūkyje", kas paskatins mane ne tik vėl grįžti prie įprastinio skaitymo, bet ir patobulins mano rašymo įgūdžius, kurių reikės aprašant kiekvieną knygą.
3. Bent truputį daugiau laiko praleisti ne tik prie grožinės literatūros, bet ir prie mokymosi medžiagos.
4. Nebesinervinti dėl kiekvienos smulkmenos ir stengtis į viską žiūrėti daug paprasčiau.
5. Pozityvus mąstymas. Tikiu, kad vien galvodamas apie gerą, gali tai ir prisišaukti.
6. Galiausiai išdrįsti ir prisėsti BENT pabandyti pradėti rašyti knygą, apie kurią svajoju nuo paauglystės.
7. Išmokti taupyti pinigus ir tvarkyti savo biudžetą.
8. ŠYPSOTIS :)

Kiekvienam, kuris dabar skaito mano žodžius, nuoširdžiai linkiu linksmai pasitikti naujuosius metus ir taipogi, kad šie klastingai skambantys gyvatės metai, į Jūsų namus atneštų tik šilumą, laimę, meilę ir sveikatą. Tegul tai būna, jei ir negeriausi metai, tai bent kruopelyte geresni nei praėjusieji. Pozityvumo ir svajonių išsipildymo:)

Tyloje skamba: Of Monsters and Men - Little Talks

dark forest ahead

Bloga nuotaika ir depresija mane visada lydi švenčių metu. Ji tarsi mano asmeninė žiemos palydovė, kuri padarys viską, kad kaip ir kiekvienais metais, nusivylimas ir liūdesys slėgtų mane iš vidaus. Atrodo, jog peržengus naujųjų slenkstį, imu tikėkis, kad kiti metai bus geresni, kad šventės pagaliau bus tokios, kokios ir turėtų būti: džiaugsmingos ir kupinos vilties, meilės bei šilumos. Na, bent jau pagal filmus ir knygas šventės yra būtent tokios. Tačiau ne kartą teko įsitikinti, jog spausdintas žodis toli gražu neatitinka realybės.

Būtent prieš šventes imu galvoti, kad esu baisingai blogas žmogus. Prisimenu ne tik šių metų savo padarytas klaidas, bet ir tas, su kuriomis teks gyventi visą likusį gyvenimą ir vis smukdyti save dėl jų žemyn. Nesu tas žmogus, kuris galėtų viską legvai pamiršti ar atleisti. Supykusi ant kitų taip, ganėtinai greit atleidžiu, nes pyktis su artimais žmonėmis ar draugais man kainuoja per daug energijos, kurią aš geriau panaudosiu rašydama ir išsiliedama ant popieriaus. Tačiau nuoskaudos atmintyje užsilieka ilgam laiko tarpui. Dar ir dabar galiu atsiminti, kaip būdama šešerių metų, siaubingai pykau ant mamos, dėl netinkamos Kalėdų dovanos, kadangi aplink visi vaikai gavo daug geresnes ir įdomesnes dovanėles. Nors dabar visa tai man atrodo juokinga, nors ir suprantu buvusią šeimos situaciją, nors ir visiškai nebesvarbu, kas įvyko prieš tiek laiko, aš negaliu to pamiršti. Tokių prisiminimų turiu daug. Ir nors pirmasis yra visiškai nereikšmingas ir vaikiškas, tai nereiškia, jog visos nuoskaudos yra tokios kvailos. Žinau, jog skausmingų prisiminimų laikymas savyje kenkia tk man pačiai, tačiau, kad ir kaip norėčiau, šitos savo savybės aš pakeisti negaliu.

Tačiau jei tik supykstu ant savęs, dėl savo kvailų poelgių, klaidų ar galbūt netgi minčių, sau greitai atleisti negaliu. Net jei atrodo, kad galbūt vienas blogas elgesys ir užsimiršta, atėjus tinkamui ar nelabai laikui, jis su skausmu iškyla į paviršių primindamas koks netikęs žmogus aš iš tiesų esu. Atgaila laiko nesugrąžina. Klaidų ištaisyti jau nebegaliu, o iš jų pasimokyti sugeba ne kiekvienas. Žmonės būtent šiuo atveju yra panašūs į gyvūnus: net jei kartą prisilietę prie ugnies jie nudega, didesnė galimybė yra, jog jie bandys ir dar kartą, žinodami, kad skausmas pasikartos. Juokinga ir kartu graudu. Tačiau tam, kad pasimokyti iš savo klaidų, reikia talento, kurį turi retas žmogus.


Tyloje skamba: Train - Hey, Soul Sister