the joy of a swapbox

Eilinį kartą, atrodo, nespėju skaičiuoti dienų. Vos spėjau mirktelėti - vasara pasibaigė, antras mirksnis ir jau žiema. Būtent dėl to šitas įrašas ir vėluoja, kadangi savo swapbox'ą gavau jau kažkur prieš pusę mėnesio. Toms, kurios pirmą kartą girdi tokį žodžių junginį, kaip swapbox'as, galiu trumpai paaiškinti. Dvi merginos apsikeičia kosmetikos priemonėmis už susitartą sumą. Tai ne tik puiki proga pažinti visiškai naują žmogų, išsiaiškinti kas jam patinka ir ko jis norėtų, bet ir puikus laiko praleidimo būdas lankstant po parduotuves, bandant surasti geriausiai kitos merginos norus atitinkančius daiktus. O dar visas jaudulys išpakuojant dėžutę, kurią gavai tu, kai nė neįsivaizduoji kas bus viduje! Apie swapbox'us sužinojau jau seniai, iš neturėjimo ką veikti naršiau youtube puslapyje ir užtikus atsitiktinės merginos swapbox'o išpakavimą, iš kart likau sužavėta šita idėja ir panorau pati tai išbandyta. Žinant mano laiko planavimo įgūdžius, praėjo labai daug laiko, tačiau štai, pagaliau ir aš galiu prisidėti prie laimingųjų merginų (turint omenyje tai, jog dėžutės turinys tobulai atitiko mano norus ir poreikius). Smagiausia, žinoma, būna tuomet, kai keitiesi su žmogumi, kuris gyvena visiškai kitoje šalyje nei tu, kadangi ten ir brandai yra kiti, ne viską, ką norėtum išbandyti gali nusipirkti gimtinėje, tačiau ribotos galimybės kartais sukuria tam tikras taisykles, todėl dėžutėmis keičiausi su taipogi lietuve mergina, tačiau nusivilti nebuvo ko!


Sutarta keitimosi suma buvo 100lt, tačiau mano žinioms, nė viena nesugeba tilpti į nustatytas ribas, visos limitą viršija, ne išimtis buvo ir mano bei Marijos (mergina, su kuria keičiausi dėžutėmis) atvejai. Visas keitimosi procesas paankstino Kalėdų laukimą, juk visgi atrodo, jog keičiamasi dovanomis. Kaip maža mergaitė plojau rankutėmis prieš atidarydama dėžutę, širdis spurdėjo iš nekantrumo ir jaudulio. O ir nerimas giliai širdutėje nedavė ramybės: "kad tik jai patiktų viskas, ką jai nupirkau".

Todėl daugiau nebetemdama gumos rodau tai, ką gavau aš. Vos atidarius dėžutę likau nustebinta papuošimų gausybės taip, jog net buvo gaila viską išimti ir žiūrėti kas toliau slepiasi dėžutėje. Prisipažinsiu, iki šiol nekilo ranka visko išmesti. Nors kaip panaudoti pačią dėžutę turiu idėjų, tačiau vis atidėlioju papuošimų išmetimą.

Pirmasis daiktas, kurį išvyniojau, buvo "Džiunglių eliksyras", priemonė plaukams iš uoga uoga. Jau galbūt metai laiko kaip vis planuoju nusipirkti kažką iš šitos firmos, tačiau dėl neaiškių priežasčių viskas vis nusikeldavo, o dabar pagaliau gavau tai, ko seniai norėjau. Tikrai buvau nustebusi, nes nesitikėjau, jog gausiu kažką panašaus, tačiau kadangi mano plaukai ganėtinai pažeisti, apsidžiaugiau, jog gavau tai, ką tikrai su mielu noru sunaudosiu.

Antrasis gautas daiktas buvo consealeris iš BodyShop'o. (00 spalvos) Merginai buvau minėjusi, jog tokio produkto man reikėtų, kadangi pastaruoju metu nemigo naktys atsiperka juodais paakiais, todėl maskavimo priemonė tapo būtinybė. O be to, niekada neteko išmėginti BodyShop'o prekių, todėl džiaugiausi galimybe pamėginti kažką naujo.

Sekanti priemonė, taipogi iš BodyShop'o, buvo raudoni lūpų dažai (color crush). Esu įsitikinusi, jog kiekviena mergina tiesiog privalo savo kosmetinėje turėti bent vienus raudonus lūpų dažus, kadangi tai tikra klasika. Beje, jau teko juos išmėginti ir galiu pasakyti, jog tikrai likau patenkinta jų kokybe, nes dažai tikrai gerai ir ilgą laiką išlieka ant lūpų.

























Taipogi gavau dvi prekes iš Manhattan firmos. Pirmoji - akių šešėliai "Frapuchino" spalvos. Spalva tobula, kadangi šešėliams mėgstu natūralesnes ir švelnesnes spalvas. Taipogi gavau bronzinę pudrą, paryškinti savo veido bruožams. Taipogi norėjau bronzato, todėl apsidžiaugiau gavusi ją dėžutėje. Linksmoji dalis buvo ta, jog tokį patį bronzatą nupirkau ir aš jai, todėl galima sakyti, jog apsikeitėme tokiomis pačiomi prekėmis, bet tai tik parodo, jog puikiai susibendravome su Marija ir supratome viena kitos poreikius.

Ir galiausiai, dėžutės spindinčioji prekė, EcoTools makiažo šepetėlių rinkinys! Tikrai jaučiu trūkumą šepetėlių savo makiažo kolekcijoje, todėl pamačiusi, jog gavau šį rinkinuką, labai apsidžiaugiau! Šepetėliai labai geros kokybės, minkšti, švelnūs ir patogūs naudoti. Ir vėlgi, merginai, su kuria keičiausi dėžutėmis, taipogi nupirkau šiuos šepetėlius, tik kitą rinkinuką.


Labai džiaugiuosi, jog galiausiai išdrįsau ir prisiruošiau apsikeisti swapbox'ais. Likau labai patenkinta, dėžutės turinys pramoko mano lūkesčius ir jau dabar nebegaliu sulaukti, kada vėl galėsiu patirti visą šitą džiaugsmą iš naujo. Tikiuosi, jog ilgai laukti neteks. Geros žiemos pradžios ir sėkmingų swapbox'ų.

























Tyloje skamba: Passenger - Let Her Go

the happy list

Norėdama atsiteisti už kol kas neištesėtą pažadą rašyti bent kartą į savaitę, nusprendžiau šiandien pasidalinti trumpu happy-list'u. Dar viena priežastis, kodėl sugalvojau parašyti šitą sąrašą, yra tai, kad šaltais ir kartais niūriais rudens vakarais tikrai praverstų lašelis pozityvumo.
Apačioje rasite nuorodą į Wild-Spirit blog'ą, kurios dėka šis post'as šiandien čia ir atsirado.

LT

• Spalvoti rudens lapai
• Knygų skaitymas susirangius šiltai lovoje
• Laisvadieniai!
• Rudeninės iškylos
• LUSH
• YSL lūpų dažai
• Miegojimas iki pietų
• Planai dėl gyvenimo Kanadoje po mokslų baigimo    

Dabar jūsų eilė pasakyti, kas jus verčia nusišypsoti niūriais rudens vakarais! Apsilankykite Wild-Spirit bloge, kad galėtumėte prisijungti prie šios bendros idėjos ->čia<- ir nepamirškite palikti savo nuorodų komentaruose :)

EN

• colorful autumn leaves
• reading a book in a warm bed
• days off!
• autumn(ly) picnics
• LUSH
• YSL lipstics
• sleeping till noon
• planning the life in Canada after college

Now it’s your turn to tell me and others from the link-up what makes you happy! Visit Camie's blog >>>here<<< to join and don't forget to leave your link in the comments for me :) - See more at: http://www.kotrynabass.com/#sthash.nijplCpk.dpuf

 Now it’s your turn to tell me what makes you happy these days! Visit Wild-Spirit's blog to join ->here<- and don't forget to leave your link in the comments bellow :)

Now it’s your turn to tell me and others from the link-up what makes you happy! Visit Camie's blog >>>here<<< to join and don't forget to leave your link in the comments for me :) - See more at: http://www.kotrynabass.com/#sthash.nijplCpk.dpuf

Tyloje skamba: Manchester Orchestra - Sleeper 1972

happy days of autumn

Visgi savo pažadą ištęsėti ne taip ir lengva. Balansuodama tarp studijų ir darbo kartais atrodo, jog nerandu laiko net sau, ką jau kalbėti apie ilgesnį laiko praleidimą skirtą rašymui. Tačiau šiandien pagalvojau, jog jei ir toliau taip nieko nerašysiu, save nuvilsiu dar labiau, o galiausiai pamiršiu viską ką norėjau parašyti, arba geresniu atveju, postas būtų siaubingai ilgas.

Kaip ir minėjau, pastaruoju metu visas mano gyvenimas atrodo vienodai: namai-paskaitos-darbas-namai. Kiekvieną dieną vis tas pats, todėl savo retas ir taip laukiamas laisvas dienas norisi išnaudoti kuo įdomiau (naršymas internete čia negalioja). Todėl net kai orai buvo tam visiškai nepalankus, aš su savo Boo (mano mylimukas) ir su pora draugų nusprendėme pasimėgauti rudenine popiete kaime ir nelabai sėkmingai bandėme išsikepti šašlykų, protarpiais vis lyjant lietui. Nors galutinis rezultatas - nelabai patenkinti pilvukai, kuriems sunkiai sekėsi suvirškinti nevisiškai iškepusią mėsą,
Nepaisant gamtos bandymų mums sutrukdyti, tikrai laukiu kito karto, kuris reikia tikėtis, bus sėkmingesnis (šašlykų atžvilgiu). Tačiau visgi mūsų didžiausia bėda buvo tai, jog dar anksti ryte, skubant į autobusą, parduotuvėje neradome zefyrų skirtų kepimui, todėl sekantį kartą zefyrai bus pirmieji pirkinių sąraše!
pati popietė buvo kupina juoko ir šilto bendravimo, lakstymų nuo lietaus, ar bandymų pasišildyti sustirusias rankas virš laužo. Dėl ko labiausiai apsidžiaugiau, vos atvykusi pas draugę į kaimą, buvo tai, jog namie radau veikiančią spausdinimo mašinėlę - kaip mažas vaikas gavęs saldainį išsišiepiau ir žinoma puoliau prie mašinėlės, iš pradžių atsargiai beprasmiškai spaudinėjau mygtukus, lyg norėdama su aparatu susipažinti, o tuomet įsidrąsinusi parašiau kelias pastraipas savo knygai. Jausmas buvo neapsakomai geras! Negaliu sulaukti tos dienos, kai spausdinimo mašinėlė puoš ir mano namus.

Nepraėjus ilgam po rudeninės iškylos, buvo dar viena proga švęsti. Kad ir kaip keista, ši svarbi diena sutapo ir su mano darbo grafiku, todėl negalvodama apie plaukų šampūnus ar blakstienų tušus, galėjau pasimėgauti savo ir Boo dviejų metų sukaktuvėmis! Sunku ir patikėti, jog taip greit prabėgo jau net du metai, tačiau tuo pat metu atrodo, jog kartu mes jau esame praleidę visą amžinybę. Tikriausiai taip būna, kai laikas bėga nepastebimai, kai žmogų per palyginamai nelabai ilgą tarpą jau pažįsti puikiai. Nedovanojome vienas kitam dovanų, nusprendėme jog geriau nueisime ir pabūsime kur nors dviese, ir pasimėgausime vienas kitu, tokią malonią dieną. Po ilgų dvejonių atsidūrėme Užupyje ir užsukome į jau seniai nužiūrėtą "Senąją Užupio Piceriją", kurią aplankyti planavome jau gan seniai, tačiau situacija vis nesusiklostydavo taip, jog imtume ir ten nueitume. Užkimšę skrandukus tikrai skania pica ir pasimėgavę taure vyno, dar paklaidžiojome romantiškomis Užupio gatvelėmis, prisimindami pirmuosius pasimatymus ir kalbėdami apie ateitį.

Neveltui taip myliu rudenį. Net jei būtent šiuo metų laiku dažniausiai atklysta pesimistinės mintys, kurios tarsi inkaras verčia tave stovėti vienoje vietoje, trukdo tobulėti ir tiesiog imi galvoti, jog nieko geriau daugiau ir nepasieksi. Tačiau net tai negali išsklaidyti stebuklingos rudens auros, kuri taip lengvai yra jaučiama, kai tiesiog vaikštai miesto gatvėmis, batų galais spardydamas lapus, kol vėsus vėjas tau velia plaukus, o mylimo žmogaus delnas šildo tavo ranką... Mieliausi ir švelniausi prisiminimai visuomet lieka iš rudens laikotarpio. Net jei orui ir šalant imu vis labiau laukti žiemos ir Kalėdų, tikrai žinau, jog greit imsiu ilgėtis pabėgusio rudens ir spalvotų jo lapų gamos.

Tyloje skamba: Damien Rice - 9 Crimes

tuning in

Galbūt jau savaitę laiko norėjau ramiai prisėsti prie kompiuterio ir parašyti naują postą. Tačiau atrodo galvoje švilpauja rudeniniai vėjai ir nė neketina iš ten pasitraukti. Todėl tiesiog trumpai noriu paminėti keletą dalykų, kurie turėjo gražiai įsipinti į normalų įrašą (bet kadangi, akivaizdu, jog šiuo metu nesugebu tokio parašyti).

Pirmiausia, noriu nuoširdžiai padėkoti dvejoms blogerėms, nes tik jų dėka šis blogas gali pasipuikuoti nuostabiu nauju dizainu! Didelis ir nuoširdus ačiū Allison, nes sudalyvavusi jos rengtame pirmajame giveaway aš laimėjau nemokamą dizainą iš kitos puikios blogerės Kotrynos (kuri ne tik sukūrė šį dizainą, bet ir man, nelabai ką išmanančiai apie kompiuterius, padėjo viską sutvarkyti iki galo, o vargo tikrai buvo, todėl lieku skoloje šokolado plytelę.) Ačiū Jums abiems!

Toliau - mano pažadas rašyti reguliariau, bent kartą per savaitę. Tikrai nesu patenkinta savo tingumu ir darbų atidėliojimu ir kuo puikiausiai suprantu, jog blogams reikia stabilumo, kurio iki šiol aš nesuteikdavau. Tikiuosi, jog nuo šiol tai pasikeis, nes aš pasiruošusi stoti į kovą su tuo tinginiu, kuris labai jaukiai gyvena manyje jau n metų. Stabilumo ir reguliarumo noriu dar ir dėl to, jog jaučiu, jog dabar būtų pats laikas į visą tai žiūrėti kiek rimčiau, nes šis blogas reiškia man tikrai daug, nors žiūrint iš šono tikriausiai to niekas nepasakytų (ups, my bad).

Siekiant aukščiau minėto tikslo, ateičiai turiu numačiusi kelias įrašų idėjas, kurios iš manęs išsunks nemažai pastangų, bet norėčiau tikėti, jog jos bus mielos ne tik man, bet ir skaitytojams, kurie čia pasirodo taip pat retai, kaip ir aš pati (tai turėtų pasikeisti). Žinant, kad esu tikrai daug pažadantis žmogus, kuris mėgsta nepabaigti pradėtų darbų, tikiuosi, jog visi planai susiję su vintage freak blogu, neliks tik planais, bet virs į realybę. Dažnai jaučiu, jog man reikia to papildomo spyrio iš aplinkinių, nes tik taip suprantu kad tai, ką darau, iš tiesų yra svarbu ir verta visų pastangų.

Svajoju, jog naujas dizainas reiškia ir naują pradžią, iš kurios tikiuosi tikrai nemažai. Svarbiausia nepasiduoti ir nemesti visko, nė nepradėjus, nes jaučiu jog net ir rašydama visiškas blevyzgas, einu tinkamu keliu. (dalis apie visiškas blevyzgas turėtų pasikeisti!) Žinau ką ir kaip reikia daryti toliau, todėl nepabėkit niekur toli, nes esu pasiruošusi keistis! (truputį).

Tyloje skamba: OneRepublic - Counting Stars

the last saturday of this summer

Jau girdžiu rudens beldimą į duris. Ir tikrai džiaugiuosi, nes būtent auksinių lapų sezonas yra mano mėgstamiausias. Vėsūs, dažnai lietingi vakarai, rūko apgaubti rytai, ir auksiniai bei nekaitinantys saulės spinduliai - visa tai tarsi atgaivina mano sielą ir būtent rudenį oras pakelia mano nuotaiką.

Tačiau ši vasara (kaip žmogui, negalinčiam pakęsti karštų dienų) tikrai buvo viena iš įsimintiniausių. Nors vos tik pagalvojus, atrodo, nieko labai daug ir nesugebėjau nuveikti, tačiau keli prisiminimai priverčia nusišypsoti, širdies sparneliai maloniai suplazda. Svarbiausias vasaros įvykis yra tai, jog jau sugebėjau įvykdyti savo sąrašo, apie kurį rašiau praeitame įraše, vieną punktą: apsilankyti muzikos festivalyje.

Sudalyvauti tokiame renginyje norėjau kažkur nuo šešiolikos metų, tačiau tuomet vasaros festivalių nebuvo tiek daug, galimybių nuvažiuoti į jau esančius, taip pat nebuvo. Praeitais, 2012 metais, susigriebiau per vėlai, todėl bilietų kainos buvo nežmoniškai aukštos net ir dirbančiai studentei. Todėl žinojau, jog šiais metais tai pagaliau turi įvykti. Dėl kelių priežasčių pasirinkau Karklės festivalį (viskas vyko prie jūros - didžiausias, bet ne vienintelis, pliusas).  Pora trumpų pokalbių su draugais, festivalio laukimas ir... dabar visa tai tik gražus ir spalvotas prisiminimas.

Rytai praleisti su arbatos puodeliu kopose, kai priešais tave tyliai banguoja jūra, o saulė dar tik kyla į viršų, yra viskas, ko man užtektų, jog galiausiai su malonumu kelčiausi anksti ryte su gera nuotaika. Žmonės, su kuriais teko susipažinti ir pabendrauti daugiau, nei kelias minutes, pasirodė be galo šilti. Vakarai, praleisti trypčiojant pagal "Antį", "Liūdnus Slibinus" ar "Rasmus" buvo maloniai sekinantys. Nuovargis, kurį labiausiai imi jausti vos tik atsigulęs į palapinę versdavo nusišypsoti, juk ne kiekvieną dieną gali pasimėgauti dešimčia koncertų.

Ir vos tik pagalvoji, jog štai, festivalis pasibaigė ir jau laikas namo: kelionė maršrutu Karklė-Vilnius pranoksta visus lūkesčius, vos tik susipažinus su savo kelionės draugais, bandant milžiniškus krepšius sutalpinti į mažą bagažinę, kurioje jau ir taip nėra vietos. Juokas, nuovargis akyse, šypsenos ir nuotykių pasidalinimas mus lydėjo visą kelią.


Laikas, praleistas ten, tikrai vertas išleistų pinigų. Žinoma, nebuvo viskas taip tobula, kaip gali tikėtis svajotojas, kuris dar niekada nedalyvavo jokiame festivalyje (aš), tačiau nepaisant kelių nesusipratimų, kurie būtent tą akimirką ir kažkiek sugadino nuotaiką, viskas buvo puiku, tai rodo ir tai, jog rožinės spalvos apyrankė vis dar puikuojasi ant mano riešo, galbūt pavyks ją išsaugoti iki kitų metų?

Taip, vasara buvo puiki. Sugalvota knygos idėja ir netgi rašymas po truputį juda į priekį. Mamos gimtadienis atšvęstas Vilniuje, kurio dėka po visos dienos pasivaikščiojimų nebegalėjau jausti kojų. Ramūs ir romantiški naktiniai pasivaikščiojimai su sužadėtiniu ir mūsų šunyte. Daug ką žadantys ateities planai. Po truputį pradėjęs ryškėti mano ateities asmenybės ir gyvenimo portretas. Asmeninės vasaros palydos Karklės festivalyje, šokiai jūroje, šalia gyvai pasirodant Gjan, kai atrodė visiškai nesvarbu, jog šalia buvo dar ir tūkstantis nepažįstamų žmonių... Džiaugiuosi, jog vienas punktas iš 101 sąrašo jau pažymėtas varnele. Gera pradžia - pusė darbo, ar ne?


Tyloje groja: Imagine Dragons - It's Time

finding myself

Pastarąjį.. mėnesį (negaliu patikėti, kad praėjo tiek daug laiko nuo paskutiniojo mano įrašo) mintyse vis bandžiau (still in progress) suprasti ko aš noriu iš gyvenimo, kas manęs laukia ateityje, ir visgi kas aš esu. Gyvenimas per tą laiką nė nenorėjo visko palengvinti, kadangi visiškai netikėtai atsidūriau siaubingoje kryžkelėje ir stovėdama viduryje bei nežinodama ką pasirinkti, jaučiausi prasčiau nei prastai. Bemiegės naktys, ašaros ir svajonių dužimo skausmas, antrą kartą per porą metų. Nors lygiai tą patį patyriau jau antrą kartą, skaudėjo ne mažiau. Dar ir dabar nesu 100% užtikrinta, jog pasirinkau teisingą kryptį, tačiau juk laikas parodys tiesą, visada parodo, geruoju ar bloguoju.

Taipogi laikui bėgant tikiuosi, jog pasieksiu tikslų, kuriuos išsikėliau sau per visą tylos mėnesį. Ir galiu pasakyti tiek, jog iš savęs šį kart reikalausiu daug, kadangi po
tuputį mintyse ima ryškėti vaizdas to žmogaus, kurį galiausiai noriu matyti veidrodyje kiekvieną rytą. Į tikslų sąrašą įeina begalės dalykų, pradedant nuo smulkiausių, kurie atrodo nieko neturėtų keisti, iki tokių didelių, jog tikrai abejoju savo jėgomis juos pasiekti. Tačiau norint išpildyti viską maksimaliai, juk reikia norėti daug? Labiau už viską tikiuosi, jog nepritrūksiu drąsos, ryžto ir valios, žinau jog šių savybių man siaubingai trūksta.

Beje, kalbant apie tikslus, visai netikėtai teko užtikti vieną įdomų projektą, kuris tokiems kaip aš, gali būti lengvas spyris į tam tikrą vietą. Projektas vadinasi "Day Zero. 101 Thing in 1001 Days" Idėja paprasta, tereikia sudaryti sąrašą dalykų, kuriuos nori įvykdyti savo gyvenime. Kad viską padarytum, turi 1001 dieną. Kokia to esmė? Asmeniškai aš dievinu sudarinėti sąrašus, kadangi būtent tuomet jaučiu didesnę atsakomybę sau. Juk atrodo kiekvienas žinome ko norime ir vis galvojame: "Kada nors aš tai pasieksiu". Tačiau šis projektas duoda galimybę išbandyti save ir įsprausti save į laiko rėmus. Ar sugebėsi įvykdyti savo wishlist'ą, per duotą laiką? Aš savo sąrašą jau sudariau, tačiau prisipažinsiu, maniau jog pats norų surašymas bus daug lengvesnis. Kiekvieną dieną visi mes pagalvojame ko norėtume, nesvarbu ar tai planai nuvykti į kitą šalį ar tiesiog mintys apie sniego karą žiemą. Tačiau kad ir kokie mes, žmonės, esame gobšūs, 101 noras yra labai daug. Kol galiausiai baigiau savo sąrašą, užtrukau galbūt savaitę. Parašiusiu kažkur 80 norų sustojau, nes atrodė, jog viskas, daugiau nieko nenoriu, atrodė, jog parašiau viską, kas tik buvo įdomu man. Žinoma, pasikapsčiusi savyje giliau, sugalvojau ir likusius punktus. Net juokavau svarstydama kas bus sunkiau, išpildyti sąrašą ar jį sukurti.
Pamaniau, jog šis projektas būtų puiki galimybė išbandyti save ir savo galimybes. Taipogi puiki proga dažniau papildyti blogą įdomesniais įrašais, kurie susideda ne vien iš mano blevyzgojimų apie save ir tai kas dedasi mano galvoje, bet ir tokiais, kuriuose galėčiau aprašyti ir pati sekti savo progresą, aprašyti kiekvieną įvykdytą punktą, pasidžiaugti jog judu į priekį ir kas gi žino, galbūt net pradėčiau blogą pildyti ir savo pačios darytomis nuotraukomis, kurios būtų tarsi įrodymas ir atsiminimas apie mano pažangą.

Žinau, jog aš esu ne viena, jog yra daug žmonių, kurie vis dar neranda savo vietos šiame gyvenime, kuriems taip pat yra sunku suvokti kas būtent jie yra. Ir nors suprantu kaip tai vargina, norėčiau priminti banalią frazę: viskam ateina savas laikas. Galbūt šiuo metu šie žodžiai ir neguodžia, tačiau tikrai žinau, jog tai tiesa. Man jau dvidešimt vieneri, o aš dar tik pradedu po truputį suprasti kas esu ir kokia norėčiau būti. Kad ir kaip norėtųsi, jog "didysis nušvietimas" ateitų ankščiau (o galbūt kitų žmonių atveju vėliau) viskas vyksta pagal tam tikrą planą. Bent jau aš noriu tuo tikėti. Tikiu, jog kiekvienas iš mūsų turime praeiti tam tikrą nežinomybės ir pasimetimo kelią, kuris galiausiai mus nuves į tokią ateitį, apie kurią galbūt nebūtume galėje pagalvoti tamsiausiomis gyvenimo akimirkomis.

Tyloje skamba: Destiny's Child - Say My Name (Cyril Hahn Remix)

P.S. atsiprašau už galimą minčių šokinėjimą ar nerišlius sakinius. Tiesiog po mėnesio tylos viduje prisikaupė visko tiek daug, jog sunku vieną mintį užlaikyti tiek ilgai, kad spėčiau tai perteikti kompiuterio ekrane.

time flies by

Paskutinis mėnesis reikalavo daug stiprių nervų ir jėgų: bemiegės naktys, neskani kava, studijos ir darbas, visa tai buvo mano kasdienybė. Kartais atrodydavo jog nebeištversiu ir išprotėsiu nuo tokios įtampos, kartais tiesiog paskęsdavau tokioje rutinoje ir atsijungdavau nuo pasaulio. Atrodė nesinorėjo nieko daugiau, išskyrus gulėjimą lovoje.
Šį kart skaudžiai, savo kailiu, įsitikinau, jog kiekvienas veiksmas turi savo pasėkmes, jog reikia gerai pagalvoti, prieš darant tai, ko vėliau gali tekti skaudžiai gailėtis. Supratau, kaip sunku kartais gali būti ištaisyti tam tikras klaidas. Tačiau dabar, jau po visko, galiu pasakyti, jog tikrai nuostabus jausmas yra tai, jog galiausiai susitvarkai visą betvarkę, kurią pats ir sujaukei savo gyvenime.


Tačiau dabar po truputį viskas grįžta į normalias vėžias, nors miego kūnui atrodo vis neužtenka. Bet jaučiu, kad galiausiai visiškai atsigausiu. Niekada nebūčiau pagalvojusi, jog suaugusiojo gyvenimas iš tiesų taip išsekina. Kai buvau dar maža mergaitė, negalėdavau sulaukti tos akimirkos kai pagaliau suaugsiu, galėsiu gyventi savo gyvenimą pagal savo taisykles ir pirkti tiek saldainių ir guminukų, kiek tik norėsiu. Paauglystėje troškau tos akimirkos, kai pagaliau išsikraustysiu iš tėvų namų, į kitą miestą ir iš vakarėlių namo grįšiu tik paryčiais; kai baigsiu mokyklą ir nebereikės lankyti tų kvailų pamokų. O dabar? Dabar su mielu noru grįžčiau į tas pačias pamokas, pas tuos pačius į mokytojus, į tą paprastą ir mažą gimtąjį miestelį, į taip išsiilgtus tėvų namus... Keista, jog būdami jauni taip trokštame suaugti ir gyventi savarankiškai. Atrodo nesuprantame, kaip iš tikro tai yra sunku, nors visi aplink tai tik ir kartoja. Bet visa tai suprantame tik tuomet, kai skaudžiai tai patiriame savo kailiu.

Rašant apie truputį labiau optimistiškus dalykus, reikėtų paminėti tai, jog pagaliau turiu idėją knygai! Taip, po tiek metų svajonių, jog kada nors parašysiu knygą, kažkas pajudėjo į priekį. Būtent idėja, ar tiksliau jos nebuvimas, trukdė visam progresui. Dabar reikia susikaupti, viską gerai apgalvoti ir bandyti pradėti rašyti pirmus savo knygos žodžius. Prisipažinsiu - bijau. Nė nežinau kiek metų laukiau šios akimirkos, kadangi nenorėjau imti ir rašyti apie bet ką. Laukiau, kol sugalvosiu kažką, kas man patiks ir užves mano rašymo varikliuką, suteiks jėgų mano fantazijai ir vaizduotei. O dabar, visoms sistemoms įsijungus, atrodo kartu atyvavosi ir baimės faktorius. Pesimistiškos mintys, tokios kaip "tu nesugebėsi", "tavo idėja niekam tikusi" ar "tu net nesugebi rašyti" tempia mane žemyn, tačiau tokiais momentais stengiuosi atsiminti savo senas ir tikras svajones, kurios pagaliau turi kažkokią galimybę išsipildyti - būtent tai padeda trumpam pamiršti savo kompleksus ir nebegalvoti apie blogiausius scenarijus. Tikiuosi, jog rašymo mūza nepaliks manęs vos tik imsiu rašyti, tikiuosi, jog vaizduotė nesugalvos užblokuoti geriausių minčių, kurios žinau, jog tūno mano galvoje ir laukia, kada bus išreikštos popieriaus lape.


Tyloje skamba: M83 - Midnight City