2% of the population

"Šiame pasaulyje, norėdami pasiekti savo svajonių išsipildymo, mes konkuruojame tik su dviem procentais žmonių, kadangi likę 98 procentai yra visiškai patenkinti tiesiog tekėjimu pasroviui, arba jiems visiškai nesvarbu kas dedasi aplink." Tokia filosofija pasidalino vyras, su kuriuo netikėtai susipažinau sedėdama parke ant suolelio. Taipogi, jis patvirtino, jog aš gyvenime pasieksiu daug, nes priklausau būtent tam dviejų procentų žmonių ratui, kadangi žengiau didelį žingsnį iš savo komforto zonos ir neskaitant net didžiulo kontinentus skiriančio vandenyno, atsidūriau čia, Kanadoje, Toronte. Smagu, kai netikėtai sutiktas nepažįstamas žmogus gali pakelti pasitikėjimą savimi šimtu procentu, kai skatina siekti savo svajonių, būti stipriai ir nepalūžti sunkioje situacijoje svetimoje vietoje.

Trečia savaitė kai aš čia, už vandenyno. Viskas ne visiškai taip, kaip įsivaizdavau iš pradžių. Atsimenu, kai gyvenimas Kanadoje buvo tik svajonėse ir viskas atrodė taip tobula ir stebuklinga. Žinoma, žinojau, jog gyvenimas visiškai kitoje žemės pusėje, nebus rožėmis klotas. Tačiau kai suvoki, jog esi tūkstantis kilometrų nuo namų, nuo mylimų ir artimų žmonių; kai viskas tampa tikra, realybė trenkia iš visų jėgų. Sunku. Nors viskas po truputį ima stoti į savo vėžias, vis tiek sunku apsiprasti su mintimi, jog namo negrįšiu dar labai ilgą laiko tarpą.

Sunku ir dėl to, nes dabar, žiūrint atgal, atrodo jog turėjau viską, ko galėtų norėti mano amžiaus mergina. Vos baigiau studijas gražiame ir mylimame mieste, artimi draugai čia pat, antra pusė visuomet šalia, šeima vos už kelių valandų kelionės. Dabar visko taip trūksta: išvaikščiotų gatvių, pažįstamų barų ir barmenų, mėgstamiausių gėrimų, ar mylimiausių žmonių pašonėje, kurių kompanijoje viskas atrodo tiesiog geriau ir lengviau. Tačiau pokyčiai neišvengiami kiekvieno mūsų gyvenime. Laikas judėti į priekį ir ieškoti savo kelio, kuris neaišku kur nuves.

Tas pats nepažįstamas vyras linkėjo ne tik stiprybės ir sėkmės šioje svetimoje šalyje, bet ir jėgų ir užsispyrimo siekti savo svajonių ir užsibrėžtų tikslų. Tačiau senos svajonės neatrodo tokios svarbios, arba tiesiog dabar esu per daug pasimetusi ir nesuprantu ko noriu ir kas man būtų į naudą. Kartais jaučiuosi lyg žuvis išmesta į krantą: trūksta oro, blaškymasis aplink vargina ir viskas atrodo baisu ir svetima. Nesijaučiu savimi, tačiau galbūt tam reikia tik laiko ir susikaupimo. O tuomet, kai viskas nusistovės, galbūt aš sugebėsiu ramiai įkvėpti ir tyliai susidėlioti savo ateitį ir svajones pagal tinkamus prioritetus.

Gyvenimas nenuspėjamas, tačiau reikia mokėti išnaudoti kiekvieną netikėtą jo posūkį. Nors esu užkietėjusi pesimistė, bandau giliai širdyje, įskiepyti bent kruopelytę optimizmo (kas bent kol kas nevisiškai sekasi). Tačiau esu įsitikinusi, kad ir kaip viskas galiausiai susiklostys, šita gyvenimo patirtis bus neįkainojama ir kai galiausiai galėsiu pažvelgti atgal į visą šitą, džiaugsiuosi, jog nepabijojau šio iššūkio, nėriau į tai stačia galva. O ką man turi paruošusi ateitis..Tikiuosi tai bus verta tai, ką paaukojau ir palikau toli už savęs.

                                                                        

 Tyloje skamba: Charli XCX - Boom Clap