tuning in

Galbūt jau savaitę laiko norėjau ramiai prisėsti prie kompiuterio ir parašyti naują postą. Tačiau atrodo galvoje švilpauja rudeniniai vėjai ir nė neketina iš ten pasitraukti. Todėl tiesiog trumpai noriu paminėti keletą dalykų, kurie turėjo gražiai įsipinti į normalų įrašą (bet kadangi, akivaizdu, jog šiuo metu nesugebu tokio parašyti).

Pirmiausia, noriu nuoširdžiai padėkoti dvejoms blogerėms, nes tik jų dėka šis blogas gali pasipuikuoti nuostabiu nauju dizainu! Didelis ir nuoširdus ačiū Allison, nes sudalyvavusi jos rengtame pirmajame giveaway aš laimėjau nemokamą dizainą iš kitos puikios blogerės Kotrynos (kuri ne tik sukūrė šį dizainą, bet ir man, nelabai ką išmanančiai apie kompiuterius, padėjo viską sutvarkyti iki galo, o vargo tikrai buvo, todėl lieku skoloje šokolado plytelę.) Ačiū Jums abiems!

Toliau - mano pažadas rašyti reguliariau, bent kartą per savaitę. Tikrai nesu patenkinta savo tingumu ir darbų atidėliojimu ir kuo puikiausiai suprantu, jog blogams reikia stabilumo, kurio iki šiol aš nesuteikdavau. Tikiuosi, jog nuo šiol tai pasikeis, nes aš pasiruošusi stoti į kovą su tuo tinginiu, kuris labai jaukiai gyvena manyje jau n metų. Stabilumo ir reguliarumo noriu dar ir dėl to, jog jaučiu, jog dabar būtų pats laikas į visą tai žiūrėti kiek rimčiau, nes šis blogas reiškia man tikrai daug, nors žiūrint iš šono tikriausiai to niekas nepasakytų (ups, my bad).

Siekiant aukščiau minėto tikslo, ateičiai turiu numačiusi kelias įrašų idėjas, kurios iš manęs išsunks nemažai pastangų, bet norėčiau tikėti, jog jos bus mielos ne tik man, bet ir skaitytojams, kurie čia pasirodo taip pat retai, kaip ir aš pati (tai turėtų pasikeisti). Žinant, kad esu tikrai daug pažadantis žmogus, kuris mėgsta nepabaigti pradėtų darbų, tikiuosi, jog visi planai susiję su vintage freak blogu, neliks tik planais, bet virs į realybę. Dažnai jaučiu, jog man reikia to papildomo spyrio iš aplinkinių, nes tik taip suprantu kad tai, ką darau, iš tiesų yra svarbu ir verta visų pastangų.

Svajoju, jog naujas dizainas reiškia ir naują pradžią, iš kurios tikiuosi tikrai nemažai. Svarbiausia nepasiduoti ir nemesti visko, nė nepradėjus, nes jaučiu jog net ir rašydama visiškas blevyzgas, einu tinkamu keliu. (dalis apie visiškas blevyzgas turėtų pasikeisti!) Žinau ką ir kaip reikia daryti toliau, todėl nepabėkit niekur toli, nes esu pasiruošusi keistis! (truputį).

Tyloje skamba: OneRepublic - Counting Stars

the last saturday of this summer

Jau girdžiu rudens beldimą į duris. Ir tikrai džiaugiuosi, nes būtent auksinių lapų sezonas yra mano mėgstamiausias. Vėsūs, dažnai lietingi vakarai, rūko apgaubti rytai, ir auksiniai bei nekaitinantys saulės spinduliai - visa tai tarsi atgaivina mano sielą ir būtent rudenį oras pakelia mano nuotaiką.

Tačiau ši vasara (kaip žmogui, negalinčiam pakęsti karštų dienų) tikrai buvo viena iš įsimintiniausių. Nors vos tik pagalvojus, atrodo, nieko labai daug ir nesugebėjau nuveikti, tačiau keli prisiminimai priverčia nusišypsoti, širdies sparneliai maloniai suplazda. Svarbiausias vasaros įvykis yra tai, jog jau sugebėjau įvykdyti savo sąrašo, apie kurį rašiau praeitame įraše, vieną punktą: apsilankyti muzikos festivalyje.

Sudalyvauti tokiame renginyje norėjau kažkur nuo šešiolikos metų, tačiau tuomet vasaros festivalių nebuvo tiek daug, galimybių nuvažiuoti į jau esančius, taip pat nebuvo. Praeitais, 2012 metais, susigriebiau per vėlai, todėl bilietų kainos buvo nežmoniškai aukštos net ir dirbančiai studentei. Todėl žinojau, jog šiais metais tai pagaliau turi įvykti. Dėl kelių priežasčių pasirinkau Karklės festivalį (viskas vyko prie jūros - didžiausias, bet ne vienintelis, pliusas).  Pora trumpų pokalbių su draugais, festivalio laukimas ir... dabar visa tai tik gražus ir spalvotas prisiminimas.

Rytai praleisti su arbatos puodeliu kopose, kai priešais tave tyliai banguoja jūra, o saulė dar tik kyla į viršų, yra viskas, ko man užtektų, jog galiausiai su malonumu kelčiausi anksti ryte su gera nuotaika. Žmonės, su kuriais teko susipažinti ir pabendrauti daugiau, nei kelias minutes, pasirodė be galo šilti. Vakarai, praleisti trypčiojant pagal "Antį", "Liūdnus Slibinus" ar "Rasmus" buvo maloniai sekinantys. Nuovargis, kurį labiausiai imi jausti vos tik atsigulęs į palapinę versdavo nusišypsoti, juk ne kiekvieną dieną gali pasimėgauti dešimčia koncertų.

Ir vos tik pagalvoji, jog štai, festivalis pasibaigė ir jau laikas namo: kelionė maršrutu Karklė-Vilnius pranoksta visus lūkesčius, vos tik susipažinus su savo kelionės draugais, bandant milžiniškus krepšius sutalpinti į mažą bagažinę, kurioje jau ir taip nėra vietos. Juokas, nuovargis akyse, šypsenos ir nuotykių pasidalinimas mus lydėjo visą kelią.


Laikas, praleistas ten, tikrai vertas išleistų pinigų. Žinoma, nebuvo viskas taip tobula, kaip gali tikėtis svajotojas, kuris dar niekada nedalyvavo jokiame festivalyje (aš), tačiau nepaisant kelių nesusipratimų, kurie būtent tą akimirką ir kažkiek sugadino nuotaiką, viskas buvo puiku, tai rodo ir tai, jog rožinės spalvos apyrankė vis dar puikuojasi ant mano riešo, galbūt pavyks ją išsaugoti iki kitų metų?

Taip, vasara buvo puiki. Sugalvota knygos idėja ir netgi rašymas po truputį juda į priekį. Mamos gimtadienis atšvęstas Vilniuje, kurio dėka po visos dienos pasivaikščiojimų nebegalėjau jausti kojų. Ramūs ir romantiški naktiniai pasivaikščiojimai su sužadėtiniu ir mūsų šunyte. Daug ką žadantys ateities planai. Po truputį pradėjęs ryškėti mano ateities asmenybės ir gyvenimo portretas. Asmeninės vasaros palydos Karklės festivalyje, šokiai jūroje, šalia gyvai pasirodant Gjan, kai atrodė visiškai nesvarbu, jog šalia buvo dar ir tūkstantis nepažįstamų žmonių... Džiaugiuosi, jog vienas punktas iš 101 sąrašo jau pažymėtas varnele. Gera pradžia - pusė darbo, ar ne?


Tyloje groja: Imagine Dragons - It's Time

finding myself

Pastarąjį.. mėnesį (negaliu patikėti, kad praėjo tiek daug laiko nuo paskutiniojo mano įrašo) mintyse vis bandžiau (still in progress) suprasti ko aš noriu iš gyvenimo, kas manęs laukia ateityje, ir visgi kas aš esu. Gyvenimas per tą laiką nė nenorėjo visko palengvinti, kadangi visiškai netikėtai atsidūriau siaubingoje kryžkelėje ir stovėdama viduryje bei nežinodama ką pasirinkti, jaučiausi prasčiau nei prastai. Bemiegės naktys, ašaros ir svajonių dužimo skausmas, antrą kartą per porą metų. Nors lygiai tą patį patyriau jau antrą kartą, skaudėjo ne mažiau. Dar ir dabar nesu 100% užtikrinta, jog pasirinkau teisingą kryptį, tačiau juk laikas parodys tiesą, visada parodo, geruoju ar bloguoju.

Taipogi laikui bėgant tikiuosi, jog pasieksiu tikslų, kuriuos išsikėliau sau per visą tylos mėnesį. Ir galiu pasakyti tiek, jog iš savęs šį kart reikalausiu daug, kadangi po
tuputį mintyse ima ryškėti vaizdas to žmogaus, kurį galiausiai noriu matyti veidrodyje kiekvieną rytą. Į tikslų sąrašą įeina begalės dalykų, pradedant nuo smulkiausių, kurie atrodo nieko neturėtų keisti, iki tokių didelių, jog tikrai abejoju savo jėgomis juos pasiekti. Tačiau norint išpildyti viską maksimaliai, juk reikia norėti daug? Labiau už viską tikiuosi, jog nepritrūksiu drąsos, ryžto ir valios, žinau jog šių savybių man siaubingai trūksta.

Beje, kalbant apie tikslus, visai netikėtai teko užtikti vieną įdomų projektą, kuris tokiems kaip aš, gali būti lengvas spyris į tam tikrą vietą. Projektas vadinasi "Day Zero. 101 Thing in 1001 Days" Idėja paprasta, tereikia sudaryti sąrašą dalykų, kuriuos nori įvykdyti savo gyvenime. Kad viską padarytum, turi 1001 dieną. Kokia to esmė? Asmeniškai aš dievinu sudarinėti sąrašus, kadangi būtent tuomet jaučiu didesnę atsakomybę sau. Juk atrodo kiekvienas žinome ko norime ir vis galvojame: "Kada nors aš tai pasieksiu". Tačiau šis projektas duoda galimybę išbandyti save ir įsprausti save į laiko rėmus. Ar sugebėsi įvykdyti savo wishlist'ą, per duotą laiką? Aš savo sąrašą jau sudariau, tačiau prisipažinsiu, maniau jog pats norų surašymas bus daug lengvesnis. Kiekvieną dieną visi mes pagalvojame ko norėtume, nesvarbu ar tai planai nuvykti į kitą šalį ar tiesiog mintys apie sniego karą žiemą. Tačiau kad ir kokie mes, žmonės, esame gobšūs, 101 noras yra labai daug. Kol galiausiai baigiau savo sąrašą, užtrukau galbūt savaitę. Parašiusiu kažkur 80 norų sustojau, nes atrodė, jog viskas, daugiau nieko nenoriu, atrodė, jog parašiau viską, kas tik buvo įdomu man. Žinoma, pasikapsčiusi savyje giliau, sugalvojau ir likusius punktus. Net juokavau svarstydama kas bus sunkiau, išpildyti sąrašą ar jį sukurti.
Pamaniau, jog šis projektas būtų puiki galimybė išbandyti save ir savo galimybes. Taipogi puiki proga dažniau papildyti blogą įdomesniais įrašais, kurie susideda ne vien iš mano blevyzgojimų apie save ir tai kas dedasi mano galvoje, bet ir tokiais, kuriuose galėčiau aprašyti ir pati sekti savo progresą, aprašyti kiekvieną įvykdytą punktą, pasidžiaugti jog judu į priekį ir kas gi žino, galbūt net pradėčiau blogą pildyti ir savo pačios darytomis nuotraukomis, kurios būtų tarsi įrodymas ir atsiminimas apie mano pažangą.

Žinau, jog aš esu ne viena, jog yra daug žmonių, kurie vis dar neranda savo vietos šiame gyvenime, kuriems taip pat yra sunku suvokti kas būtent jie yra. Ir nors suprantu kaip tai vargina, norėčiau priminti banalią frazę: viskam ateina savas laikas. Galbūt šiuo metu šie žodžiai ir neguodžia, tačiau tikrai žinau, jog tai tiesa. Man jau dvidešimt vieneri, o aš dar tik pradedu po truputį suprasti kas esu ir kokia norėčiau būti. Kad ir kaip norėtųsi, jog "didysis nušvietimas" ateitų ankščiau (o galbūt kitų žmonių atveju vėliau) viskas vyksta pagal tam tikrą planą. Bent jau aš noriu tuo tikėti. Tikiu, jog kiekvienas iš mūsų turime praeiti tam tikrą nežinomybės ir pasimetimo kelią, kuris galiausiai mus nuves į tokią ateitį, apie kurią galbūt nebūtume galėje pagalvoti tamsiausiomis gyvenimo akimirkomis.

Tyloje skamba: Destiny's Child - Say My Name (Cyril Hahn Remix)

P.S. atsiprašau už galimą minčių šokinėjimą ar nerišlius sakinius. Tiesiog po mėnesio tylos viduje prisikaupė visko tiek daug, jog sunku vieną mintį užlaikyti tiek ilgai, kad spėčiau tai perteikti kompiuterio ekrane.

time flies by

Paskutinis mėnesis reikalavo daug stiprių nervų ir jėgų: bemiegės naktys, neskani kava, studijos ir darbas, visa tai buvo mano kasdienybė. Kartais atrodydavo jog nebeištversiu ir išprotėsiu nuo tokios įtampos, kartais tiesiog paskęsdavau tokioje rutinoje ir atsijungdavau nuo pasaulio. Atrodė nesinorėjo nieko daugiau, išskyrus gulėjimą lovoje.
Šį kart skaudžiai, savo kailiu, įsitikinau, jog kiekvienas veiksmas turi savo pasėkmes, jog reikia gerai pagalvoti, prieš darant tai, ko vėliau gali tekti skaudžiai gailėtis. Supratau, kaip sunku kartais gali būti ištaisyti tam tikras klaidas. Tačiau dabar, jau po visko, galiu pasakyti, jog tikrai nuostabus jausmas yra tai, jog galiausiai susitvarkai visą betvarkę, kurią pats ir sujaukei savo gyvenime.


Tačiau dabar po truputį viskas grįžta į normalias vėžias, nors miego kūnui atrodo vis neužtenka. Bet jaučiu, kad galiausiai visiškai atsigausiu. Niekada nebūčiau pagalvojusi, jog suaugusiojo gyvenimas iš tiesų taip išsekina. Kai buvau dar maža mergaitė, negalėdavau sulaukti tos akimirkos kai pagaliau suaugsiu, galėsiu gyventi savo gyvenimą pagal savo taisykles ir pirkti tiek saldainių ir guminukų, kiek tik norėsiu. Paauglystėje troškau tos akimirkos, kai pagaliau išsikraustysiu iš tėvų namų, į kitą miestą ir iš vakarėlių namo grįšiu tik paryčiais; kai baigsiu mokyklą ir nebereikės lankyti tų kvailų pamokų. O dabar? Dabar su mielu noru grįžčiau į tas pačias pamokas, pas tuos pačius į mokytojus, į tą paprastą ir mažą gimtąjį miestelį, į taip išsiilgtus tėvų namus... Keista, jog būdami jauni taip trokštame suaugti ir gyventi savarankiškai. Atrodo nesuprantame, kaip iš tikro tai yra sunku, nors visi aplink tai tik ir kartoja. Bet visa tai suprantame tik tuomet, kai skaudžiai tai patiriame savo kailiu.

Rašant apie truputį labiau optimistiškus dalykus, reikėtų paminėti tai, jog pagaliau turiu idėją knygai! Taip, po tiek metų svajonių, jog kada nors parašysiu knygą, kažkas pajudėjo į priekį. Būtent idėja, ar tiksliau jos nebuvimas, trukdė visam progresui. Dabar reikia susikaupti, viską gerai apgalvoti ir bandyti pradėti rašyti pirmus savo knygos žodžius. Prisipažinsiu - bijau. Nė nežinau kiek metų laukiau šios akimirkos, kadangi nenorėjau imti ir rašyti apie bet ką. Laukiau, kol sugalvosiu kažką, kas man patiks ir užves mano rašymo varikliuką, suteiks jėgų mano fantazijai ir vaizduotei. O dabar, visoms sistemoms įsijungus, atrodo kartu atyvavosi ir baimės faktorius. Pesimistiškos mintys, tokios kaip "tu nesugebėsi", "tavo idėja niekam tikusi" ar "tu net nesugebi rašyti" tempia mane žemyn, tačiau tokiais momentais stengiuosi atsiminti savo senas ir tikras svajones, kurios pagaliau turi kažkokią galimybę išsipildyti - būtent tai padeda trumpam pamiršti savo kompleksus ir nebegalvoti apie blogiausius scenarijus. Tikiuosi, jog rašymo mūza nepaliks manęs vos tik imsiu rašyti, tikiuosi, jog vaizduotė nesugalvos užblokuoti geriausių minčių, kurios žinau, jog tūno mano galvoje ir laukia, kada bus išreikštos popieriaus lape.


Tyloje skamba: M83 - Midnight City

may's book: Erškėčių paukščiai

Jau ne vienerius ir ne dvejus metus norėjau perskaityti šią knygą, kadangi atsiliepimai iš aplinkinių rato, buvo daug žadantys, nors ir nemėgstu susidaryti išankstinės nuomonės apie knygas, nes tuomet dažnai tenka nusivilti. Tačiau dar jaunoje paauglystėje labai gąsdino knygos storis, kadangi vienintėlė tokia stora perskaityta knyga tuomet buvo Haris Poteris. Todėl kai prieš Naujuosius metus reikėjo sudaryti savo knygų sąrašą, apie šią knygą pagalvojau pirmiausia.

Ir ar šį kartą, prisiklausiusi aplinkinių rekomendacijų, nenusivyliau? Ne. Visų pirma, kas mane sužavėjo - lengvas rašymo stilius. Knyga skaitėsi labai greitai ir puslapis po puslapio.. nė nepastebėjau, kad knyga jau įpusėta. Antra, siužetas. Galvojant apie lietuvių rašytojų panašios tematikos knygą, galima paminėti Vinco Mykolaičio Putino "Altorių šešėly". Žinoma, pats knygų parašymo stilius skiriasi kaip diena ir naktis, tačiau, knygos panašios tuom, jog abi yra parašytos tam, kad būtų galima išreikšti meilę tarp eilinio žmogaus ir Dievo tarno - kunigo.

Labai patiko tai, jog veiksmas tęsiasi daug metų, todėl su pagrindine veikėja Mege esame supažindinti dar kai ji liejo ašaras dėl sutaršytos naujos lėlės. Vien tai, jog galime skaityti kaip mergaitė gyveno, tobulėjo, mokėsi ir tiesiog augo į suaugusį žmogų, priverčia labiau prisirišti prie veikėjo ir visai nenoromis pradedi linkėti jam tik sėkmės. Tačiau knygose, kaip ir gyvenime, vien tik spalvoto ir gražaus gyvenimo nebūna.

Skaitydama vietomis jaučiausi taip, lyg pati būčiau įsimylėjusi. Jutau ir tą nejaukų skausmą širdutėje, kai Megės mylimasis ją palikdavo vieną; tik su svajonėmis, kurioms nelemta išsipildyti. Jutau tą pakeliantį džiaugsmą, kai jie kalbėdavosi, kai jis pažiūrėdavo į ją daugiau nei į mažą mergaitę, o jau kaip į suaugusią moterį, kurią jis tikrai myli. Gailėjau kiekvieno veikėjo, kurio gyvenimo smėlio laikrodis galiausiai nustojo byrėti...

Šią knygą skaityti tikrai buvo verta. Meilė, kuri užgimė tarp mažos mergaitės, kuriai kunigas buvo pirmasis vaikiškas susižavėjimas ir tarp vyro, kuris nors save pažadėjęs Dievui, nuo pirmos akimirkos jautė norą apsaugoti mažąją mergaitę - visa tai galiausiai nuvedė į tyrą meilę, kuria jie niekada taip ir negalėjo pilnai pasidžiaugti, nes jo pasirinktas gyvenimas visą tai draudė. Meilė, kuriai nelemta išsipildyti, tačiau kuri buvo jaučiama kiekviename knygos puslapyje.

Tyloje skamba: Macy Gray - I Try

knygų iššūkis, alternative book: Prestižas

Bet kuris mėgstantis skaityti lengvai pripažins, jog knygos yra geresnės nei jų ekranizacijos, neretai filmas net gali sugadinti geros knygos siužetą. Žinoma, visada yra išimčių. Mano perskaityta knyga "Prestižas" taipogi yra "susukta" į filmą ir didžiausia klaida buvo ta, jog būtent Christopher'io Nolan'o režisuotą filmą pamačiau pirmiau, nei perskaičiau Priest'o knygą. Šiuo atveju tikrai negalėčiau teigti, jog filmas yra siaubingas ir iki knygos gerumo jam (filmui) reikia šimtamylių batų. Ne. Tačiau skaitydama knygą vis pagaudavau save ieškodama sąsajų su filmu, vis bandžiau atsiminti ekranizacijos eiluškumą. Galbūt dėl to knygos pradžia buvo kiek sunkiai įveikiama. Kadangi vis galvodavau apie tai, ką mačiau ekrane, buvo sunku susikaupti ties parašytu tekstu ir tiesiog mėgautis pateikta istorija.

"Prestižas" ypač patiks tiems, kurie domisi magija. Nors knygoje nėra atskleidžiamos triukų paslaptys, tačiau autorius puikiai pavaizdavo kaip Viktorijos laikais, megėjai magai stengėsi prasimušti scenos pasaulyje, įdėdami visą save ir aukodami savo laiką. Pagrindinis knygos siužetas: dviejų magų kova tarpusavyje. Atskleisti kažką daugiau, būtų tiesiog nusikaltimas. Visa istorija pasakojama keturių veikėjų lūpomis; sulyg kiekvieno pasakojimu imi suprasti kas, kodėl ir kaip tiksliai įvyko. Kiekvienas pasakojimas atskleidžia vis daugiau detalių ir vis geriau galima suvokti visos istorijos prasmę. Pasirinkęs tokį pasakojimo būdą, rašytojas Priest'as tikrai nesuklydo, kadangi taip jis galėjo apgaudinėti skaitytojus, tarsi rašydamas pats atliktų vieną iš magijos triukų. Sulyg kiekvieno veikėjo skyriumi, aiškėjant vis daugiau detalių, kulminacija ir tikrai netikėta pabaiga išaiškėja tik pačioje pabaigoje.

Nors ir minėjau, jog padariau klaidą dėl to, jog pirma pamačiau filmą, džiaugiuosi, jog knygoje viskas buvo kiek kitaip. Kai kurie įvykiai filme buvo supaprastinti ar tiesiog padaryti taip, kad padarytų didesnį įspūdį, tačiau knygoje viskas išplėtota logiškiau, nuosėkliau ir žinoma, knygos versija intriguoja daug labiau. Perskaičiusi paskutinį puslapį, su viltimi verčiau dar, tačiau pabaiga yra pabaiga. Ši knyga tikrai tokia, kurią baigę skaityti nepamiršite jos taip greit, kaip gali atrodyti iš pradžių. Netikėta pabaiga, po kurios norisi skaityti dar ir dar... Gaila, kad nėra tokių magijos triukų, kurie padėtų perskaityti ir tolimesnę istorijos dalį, kuri nėra aprašyta.


Tyloje skamba:
Dillon - Thirteen

drowning

Šį kart nepasakysiu nieko naujo, įdomaus ar verčiančio susimąstyti. Nors tikriausiai taip yra visada. Gyvenimas tikrai mėgsta tyčiotis iš mūsų, paprastų gyventojų, kurie vis lenkia nugarą, kabinasi nagais ir dantimis į geresnį rytojų ir stengiasi rasti savo vietą šiame pasaulyje. Tačiau argi kada gyvenime viskas gali būti taip paprasta? Negana visų pastangų, atrodo pati visata nesustodama siunčia ir siunčia įvairias kliūtis, trukdžius ar blaškymus; lyg ir be to būtų lengva...

Pastaruoju metu tikrai stengiausi keistis, bandžiau žengti didesnį ir tvirtesnį žingsnį link tokios savo asmenybės, kokios atrodo tikrai norėčiau, tačiau it mažas vaikas, neapskaičiavęs savo galimybių, staiga krentu žemyn ir susižeidžiu. Po kiekvienos tokios nesėkmės, jėgų keltis ir vėl viską pradėti nuo pradžių, lieka vis mažiau ir mažiau (žinau, jog tai silpnų žmonių požymis, tačiau tiesa yra tokia). Labiausiai bijau to, kad galų gale jėgų ir netgi noro, visiškai nebeliks ir aš nepasieksiu gyvenime to, ko visada norėjau ir troškau. Ne kartą ir ne du jau teko girdėti dūžtančių svajonių garsą, kuris tyliame kambaryje skaudino labiau už viską, tačiau nežinia kaip, sugebėdavau atsistoti ir žengti pirmyn. Bijau jog išauš tokia diena, tai galiausiai į viską nusispjausiu ir tapsiu tiesiog viena iš tų žmonių, kurie yra tiesiog eilinė pilka dėlionės dalis, gyvenimo dėlionėje.

Sunkiausia ir tuomet, kai atrodo jog įdedi daug jėgų ir pastangų, bet galiausiai niekas to nepastebi ir tu lieki tiesiog neįvertintas. Tuomet nejučia imi galvoti, jog galbūt, iš pradžių galvoji, jog tik galbūt, kažką darai ne taip. Tada imi stengtis labiau, iš visos širdies, tačiau.. rezultatas tas pats. Būtent tada suvoki, jog eini klaidingu keliu, ir visiškai nesvarbu, jog tu šituo keliu gyvenime nori eiti. Tau tiesiog tai nelemta. Pasitikėjimas savimi krenta žemiau nulio ir staiga viskas tampa nebesvarbu. Ir kas toliau? Ką daryti tada, kai nė nenutuoki, kas iš tavęs bus? Ką daryti, kai neturi nė menkiausios idėjos, kas  tavęs laukia toliau? Tiesiog atrodo, jog stovi kryžkelėje; kad ir į kurią pusę pasuksi, viskas taip ir liks neapibrėžta. Kad ir kur nueisi, visur jausiesi taip, lyg nuolat skęstum.


Tyloje skamba: Gary Jules - Mad World