march's book: Šiukšlyno žmonės

 Matą ir Gustę, pagrindinius knygos veikėjus, pažįstu jau maždaug nuo 13 metų; būtent kai aš dar buvau tik paprasta paauglė, pirmą kartą perskaičiau "Šiukšlyno žmonės". Būtent šis Malūko romanas mano sąraše atsirado dėl to, nes žinojau, jog ši knyga, tikrai verta dėmesio, supratau ir tai, jog trylikametės mergaitės protas dar ne visiškai galėjo suprasti tokią žiaurios realybės istoriją. Kas be ko, kadangi mano atmintis ne pati geriausia, žinojau, jog šią knygą skaitysiu taip, lyg ją savo rankose laikyčiau pirmą kartą.

Tiesą pasakius, knyga mane šokiravo. Tikrai nesitikėjau tiek daug žiaurumo, smurto ir prievartos. Galbūt praeities aš, visko nesuprasdama arba tiesiog nenorėdama suprasti, užblokavau žiauriausius įvykius, ir ačiū Dievui, pabaigą, kadangi skaitant vis šlykštėjausi kai kurių veikėjų elgesiu. Puikiai suprantu, kad tokių žmonių, kurių elgesys ir dabar sukrečia visuomenę, yra apstu šioje žemėje, tačiau skaityti apie tai ir skaitant įsivaizduoti kiekvieną aprašomą smulkmeną.. krečia šiurpas ir šleikštulys ir nejučia imi nekęsti jų dar labiau.

Tačiau nors knyga atrodo paremta smurtu bei pasityčiojimu iš žmonių, aš dėmesį sutelkiau ties kita knygos puse. Vienišumas. Būtent šis jausmas mane ėmė persekioti vis labiau, kai perskaitytų puslapių skaičius vis didėjo. Šiukšlyno žmonės - dabar, kai knyga jau paliko ryškų pėdsaką mano širdyje ir galvoje, šiuos žodžius suprantu kitaip. Galvoje nebestovi purvini, šlykštūs ir atstumiantys žmonės, kurie pripažinkime, nėra malonūs ir nuo jų realybėje norisi bėgti kuo toliau. Dabar ši sąvoka asocijuojasi su vienišais, pasimetusiais ir gyvenimo kelią pametusiais žmonėmis.. ne, jie jau nebe žmonės. Jie tiesiog - tie. Tie, kurie nebeturi prasmės gyventi, tie, kurie nebežino kas yra šiluma, tie, kurie pamiršo, kas yra žmogiškas artumas ar paprastas pasitikėjimas. Tie, kurie nebeturi kito kelio, tiesiog būti vieniši. Tik toks kelias yra likęs tiems, kurie ne visada patys pasirenka tokį likimą.

"Gustė visada rinkosi vienatvę. Visada. Nieko neįsileido į vidų, lyg visa būtų plieninė. Gal visi vieniši tokie? Gal jie tarp mūsų gyvenantys šiukšlyno žmonės? Tarsi užmiršę praeitį, tarsi be ateities, tarsi vienadieniai drugeliai". Skaitydama šį romaną negalėjau nesižavėti šiukšlyno žmonių stiprybe. Egzistuoti pasaulyje, kuriame esi vienas, visiškai vienas, turėtų būti be galo sunku. Kaip kad ir Matas, pagrindinis knygos veikėjas, ne kartą minėjo: nėra nė vieno žmogaus šiame pasaulyje, kuriuo galėčiau pasitikėti. Žavėjo ne tik jų stiprybė, bet ir drąsa. Drąsa bandyti išgyventi net ir tada, kai pats gyvenimas kiša koją. Drąsa kabintis į gyvenimą ir siekti to, kas iš to tave paverstų į jį.

Pasakysiu tik tiek, kiekvienas, kuris mėgsta bent kartais į rankas paimti knygą, mano nuomone, turėtų perskaityti šią knygą. Romanas parašytas taip, jog perskaitęs kelis puslapius, norėsi perskaityti dar ir dar kelis, o po to dar ir taip iki tol, kol užvertęs knygos paskutinį lapą pagalvosi, jog tau iš tiesų pasisekė, kad gyveni kitokį gyvenimą, nei teko gyventi knygos veikėjams: kupiną amžinos baimės, tamsos ir skaudaus vienišumo.


Tyloje skamba: Swedish House Mafia - Don't You Worry Child

little bit better

        Žvelgiant į kalendorių ir į vaizdą už lango, gali pagalvoti jog kažką sumaišei. Sniegas ir žiemiškas šaltukas, atrodo nė neketina trauktis iš mūsų kiemų, nors visi aplink su nekantrumu laukia švelnių, pavasarinių saulės spindulių, kurie galutinai išbudintų ir išjundintų visus po ilgo žiemos miego. Aš taipogi pasiilgau žaliuojančių medžių bei lengvo vėjo, kuris dvelkdamas pavasariu, leidžia lengviau atsikvėpti.

Tačiau kaip ir kiekvienais metais, besikeičiant metų laikui, mane visada apima šiokia tokia tariama "depresija". Nesvarbu ar rudenį keičia žiema ar pavasarį - vasara. Į galvą ima plūsti įvairios mintys, kurios mane truputį slegia. Tačiau nemanau, kad tai labai blogai, nes tuomet truputį sustoju, apgalvoju tai, kas man svarbu, suvokiu ką reikėtų keisti ir galbūt, žinoma jog ne visada, kadangi esu labiau žodžių, o ne veiksmų žmogus, bandau tai įgyvendinti. Ne išimtis ir šis mėnuo.

Jau esu rašiusi apie tai, jog klaidos, kurias padarome, nulemia mūsų asmenybę ir būtent dėl tos priežasties, jei kas nors suteiktų galimybę grįžti atgal, nekeisčiau nieko. Bent jau dabar laikosi tokios nuomonės, nes visgi bijočiau pasėkmių, jog nepadariusi tam tikrų savo gyvenimo klaidų, būčiau visai kitoks žmogus dabar. O turint omenyje tai, jog po truputį, mažais žingsneliais, pagaliau pradėjau eiti savo norimos asmenybės ir norimo gyvenimo keliu, nerizikuočiau prarasti tokio progreso. Tačiau kadangi aš esu tik paprastas ir klystantis žmogus, savo praeities šešėlyje esu ryškiai įrašiusi keletą poelgių, kurių gailiuosi iš visos širdies. Galbūt laikui bėgant kai kuriuos pamiršiu, tačiau vienas iš jų liks su manimi visą likusį gyvenimą. Ir manau jog taip būtų geriausia. Šis išgyvenimas man - skaudi pamoka, kurią išmokau savo skausmo kaina, todėl tikiuosi, jog atėjus tam tikram laikui, sugebėsiu pasielgti tinkamai ir nekartoti savo klaidos. Ir dabar, kai pavasaris jau norėtų pasibelsti į mūsų duris, darosi vis sunkiau ignoruoti kaltės jausmą, kuris jau spėjo tapti mano artimu draugu ir kompanionu.

Ir nors niekada nebuvau religinga ir šventai tikinti Dievu, šiandien pabandžiau kai ką nauja, apsilankiau Arkikatedroje ir ne dėl to, jog norėjau tik pasigrožėti architektūra ir padaryti keleta nuotraukų su savo telefonu. Ir negalėčiau pasakyti, jog ėjau ten melstis Dievui ar prašyti, jog mano gyvenimas staiga taptų sėkmingas ar tobulas. Nuėjau ten dėl to, nes jaučiau, jog to reikėjo, atsisėdusi ir pajutusi tą ramybę, kuri ten tarsi įsiskverbusi į kiekvieną kampelį, galiausiai sugebėjau padaryti tai, ką turėjau padaryti jau seniai - atsiprašyti. Po gan ilgo laiko tarpsnio, tarsi vėl galėjau ramiai klausytis savo minčių, kurios pasidarė vėl suprantamos. Žinoma suprantu, jog atsiprašymas praeities nepakeis ir mano klaidos neištaisys, tai jau tiesiog mano gyvenimo dalis, su kuria turiu susitaikyti ir išmokti gyventi, tačiau bent jau kažkuriam laikui pasijaučiau... ramiau. Atrodo tiek nedaug reikėjo: prisėsti, susikaupti, tyliai ir netrukdomai apgalvoti viską dar kartą, suprasti savo jausmus ir tiesiog pripažinti nemalonią tiesą. Ir nors niekas praktiškai nepasikeitė, tačiau morališkai jaučiuosi geriau, lyg pagaliau padariusi tai, ko mano siela reikalavo jau ilgą laiką. Kartais užtenka tiesiog atvirai sau pripažinti savo klaidas ir nuoširdžiai atsiprašyti, jog kaltė, slegianti pečius, bent kiek palengvėtų.

Tyloje skamba: Nina Nesbitt - Make Me Fall

february's book: Dubliniečiai

"Džeimsas Džoisas tikrai dėmesio vertas rašytojas",- šiuos žodžius girdėjau ne iš vieno ir ne iš dviejų žmonių, todėl būtent kelių savo dėstytojų ir pažįstamų teigiamų atsiliepimų dėka, į savo sąrašą nusprendžiau įrašyti būtent jo kūrinį "Dubliniečiai". Tai apsakymų rinkinys, kuriuose aprašoma XX amžiaus pradžios Airijos bendruomenės gyvenimas.

Su malonumu galiu pripažinti, jog knyga manęs nenuvylė. Apsakymai skaitėsi lengvai ir noro, užversti nebaigtą knygą, nebuvo. Kiekviename apsakyme buvo galima įžvelgti ir dabartinių laikų problemas, kurios žinoma, yra aktualios ne tik Airijoje, bet ir visame pasaulyje. Galbūt todėl knyga tapusi tokia populiari anuomet, nedingsta iš žmonių atminties dar ir dabar.

Skaitydama kai kuriuos apsakymus, kaip pavyzdžiui "Nelaimingas atsitikimas", pasijaučiau tokia pat vieniša, kaip ir pagrindinis veikėjas ponas Džeimsis Dafis. Atrodo jog rašytojo žodžiai įsismelkė ne tik į vaizduotę, bet ir į širdies gilumą. Vienišumas, nusivylimas, supratimas, jog neliko nieko kita, tik laukti savo mirties.. Ir nors realybėje tikrai apie tai paprastomis dienomis nepagalvočiau, tačiau būtent šis apsakymas privertė trumpam sustoti ir pagalvoti.

"Jis irgi gyvens vienišas, kol irgi mirs, nustos egzistavęs, virs prisiminimu - jei bus kam jį prisiminti". Tikriausiai šis sakinys geriausiai atspinti kiekvieno žmogaus baimę. Ir ne, tai ne gyvenimas visiškoje vienatvėje. Juk kiekvienas iš mūsų nenori palikti šio pasaulio, nepalikęs jokio pėdsako, visi mes galime išeiti ramia sąžine tik tuomet, kai esame įsitikinę, jog mus kažkas atsimins.


Tyloje skamba: Hurts - Evelyn

new way of thinking

Jau kuris laikas vis dažniau pagalvoju, jog esu siaubingai nepatenkinta savo figūra. Vis pasižiūrėdama į veidrodį nusiviliu savimi, kadangi ankstyvoje paauglystėje, buvau liekna it smilga, būtent taip mane ir vadindavo draugai. Žinoma, bręstant kūnas keičiasi, tačiau aš nesugebėjau prisižūrėti savęs tuo metu, o po to kurį laiką viskas buvo gerai, nes galvoje švilpavo vėjai.. Tačiau dabar matydama savo atvaizdą tik susiraukiu, galvodama, jog jei gali ir kitos, kodėl negaliu ir aš?

Didžiausia problema esu aš pati. Prisipažinsiu, neturiu valios. Retai kada baigiu tai, ką pradėjusi. Retai kada iš vis imuosi kažką pradėti. Nors ir puikiai suprantu, jog kliudau pati sau pasiekti tai, ko pati noriu, nieko pakeisti negaliu. Sunkiausia yra pradėti, perlipti per save. Tačiau su kiekviena prabėgančia diena imu suprasti, jog to noriu vis labiau. Noriu stovėdama prieš veidrodį džiaugtis matomu atvaizdu, o ne tyliai nekęsti savęs ir keikti prastus mitybos įpročius ir sporto trūkumą.

Ir ne, šį kartą nesakysiu, jog viską pradėsiu nuo kitos savaitės, nes "pradėti nuo savaitės vidurio yra tiesiog nepatogu". Ne, šį kart nesilaikysiu dar vienos kvailos dietos, kuri tik alina mano organizmą ir po kelių dienų viską mesčiau vos tik pradėjusi justi nuovargį ir stresą. Šį kart suprantu, jog viskas turi vykti iš širdies ir kelių dienų dieta nepadės palaikyti norimo svorio ilgame laiko tarpe. Norint pasiekti tikrų rezultatų, reikia įdėti ir tikro bei sunkaus darbo. Nuo ŠIANDIEN, jokio nesveiko maisto, jokių gazuotų gėrimų, jokių greitų užkandžių po darbo ar vakare prie filmo, jokio aliejumi permirkusio maisto. Daugiau judėjimo, sporto namie, o ir nutirpus šitam nelemtam ledui, ir bėgiojimo lauke. Idėjos galvoje, ką galėčiau padaryti dėl išsvajotosios figūros ir geresnės savijautos, yra tikrai didelės ir pribrandintos. Tikiuosi, jog šį kartą viskas nesibaigs po dienos ar dviejų, tikiuosi jog sugebėsiu perlipti per save.

Kadangi pažįstu save, per daug tikėtis iš viso šito plano, nelabai ir verta. Tačiau juk naujųjų metų plane buvo punktas, kuriame minėjau, jog sieksiu savo norimos figūros, todėl tikrai stengsiuosi padaryti viską, kad tik nepasiduočiau dar nė nepradėjusi. Tikiuosi, jog valia tik stiprės, o tuomet.. kai po mėnesio ar dviejų imsiu matyti bent menkiausius rezultatus, žinau, jog užsivesiu it nesustabdomas varikliukas, ir viskas eisis daug lengviau. Svarbiausia tai, jog šį kart tikrai tikiu savimi. Tereikia nesustoti ir eiti į priekį, kovojant su didžiausiu priešu - pačia savimi.

                                                                                                               

                                                                                                   Tyloje skamba: Birdy - 1901

messed up writting

Kai už lango miestas jau miega ir yra paskendęs tamsoje, kai tylos nedrumščia mašinų keliamas burzgesys, o kambaryje girdisi tik mėgstamos dainos muzikos garsai, tuomet jaučiuosi atsipalaidavusi ir tik tuomet galiu girdėti savo mintis. Dažnai pagalvoju, jog bent kelias dienas norėčiau praleisti kur nors užmiestyje, pailsėti nuo rutinos ir greito miesto tempo. Norėčiau pakvėpuoti tuo tyresniu oru, kuris turi tokį gaivų kvapą ir maloniai kutena nosį iš vidaus, pripildydamas plaučius džiaugsmingu lengvumu...

Naujųjų metų dienos bėga dar greičiau, nei pernykščių. Atrodo pasaulis ką tik atšventė naujuosius metus, o štai jau ir laikas nuplėšti pirmojo mėnesio kalendoriaus lapą. Ir galvojant apie praėjusias dienas, bei suprantant, jog nieko ypatinga nesugebėjau per jas nuveikti, apima lengva depresija. Sunkumas viduje ir nusivylimas, būtent tai, ką dabar jaučiu.

Blogiausia yra tai, jog rašymas pastarosiomis savaitėmis man yra tarsi iššūkis. Viena mintis šokinėja nuo kitos, taip ir neleisdamos pagauti tos vientisos idėjos, kuri padėtų plėtoti sekančius sakinius. Ne vieną ir ne du kartus vis bandžiau parašyti bent pusėtinai gerą įrašą, tačiau viskas galiausiai baigdavosi taip pat: naršyklės uždarymu. Galbūt mano mūzos paukštė trumpam mane paliko ir nusprendė pailsėti, galbūt vienodos dienos ir nuovargis mane veikia neigiamai. O galbūt tiesiog kažkas neduoda man ramybės ir neleidžia susikaupti ties rašymu, taip, kaip sugebėdavau ankščiau. Žinau, jog tai tik laikina kliūtis, juk net ir didiems rašytojams atsitinka taip, kaip ir man dabar. Tačiau suvokimas, jog net savo minčių užrašyti nesugedu deramai, veda mane iš proto dar labiau.

Tikiuosi, jog šis nekūrybiškumo debesėlis greit bus nupūstas to žvarbaus vėjo, kuris girdėti lauke net ir šiltai sėdint lovoje. Nes negalėdama išreikšti savo minčių ant popieriaus, ar šiuo atveju, netikrame lape, kompiuterio ekrane, jaučiuosi visiškai bejėgė. Lyg vienintėlis dalykas, kurį kažkiek sugebėčiau atlikti tinkamai, man nebesisektų. Suprantu, jog rašymui niekada nerodžiau tokio dėmesio, kokį galbūt turėčiau jam skirti, tačiau tai tiesiog išeidavo savaime. O šiomis savaitėmis tarsi.. blokas. O gi kokiam žmogui, dievinančiam greitį patiktų, jog jo mašinos ratus užblokuotų ir jis turėtų mėgautis vėžlio lėtumu..

Tyloje skamba: Janet Devlin - Your Song

january's book : Lolita

Mano Lolita.. Tokie žodžiai sukosi galvoje, užvertus paskutinį knygos lapą. Pripažinsiu, knyga buvo tikrai ne iš lengvųjų. Pradžioje, vos baigus skaityti keletą skyrių, knygos į rankas nepaėmiau porą savaičių. Galbūt dėl to, kad autoriaus rašymo stilius buvo toks, prie kokio aš nesu pratusi. Galbūt dėl to, jog pati knyga kėlė dvejotinus jausmus.

Nabakovo "Lolitą" pasirinkau dėl to, jog prieš metus žiūrėjau filmą paremtą šiuo kūriniu, todėl žinant, jog knygos visada yra geresnės už kino juostą, norėjau įsitikinti, ar ir šiuo atveju galioja ši taisyklė. Galiu drąsiai atsakyti jog taip. Knygoje daug aiškiau išdėstytas Humberto Humberto mąstymas ir jo ligotas potraukis nimfetėms. Skaitant mano nuotaikos vis svyravo, nuo pasišlykštėjimo pagrindinio veikėjo veiksmais ir mintimis, iki dvejojimo, jog galbūt vis dėlto, tai nebuvo vien nesveikas susižavėjimas mažamete, galbūt jis tikrai ją savaip mylėjo.

Prieš pradedant skaityti šią knygą, nežinojau ko ir tikėtis, kitų žmonių atsiliepimų neskaičiau, nenorėdama jog jie paveiktų mane ir sudarytų išankstinę nuomonę. Tačiau net ir dabar, kai knyga jau užversta, ir jos viduryje nesislepia knygos skirtukas, man sunku būtų atsakyti į klausimą: "Ar knyga patiko?". Tikriausiai atsakyčiau, jog ji paliko tikrai gilų įspūdį ir rekomenduočiau tam žmogui pačiam perskaityti šią knygą, bei susidaryti savo nuomonę. Galiu garantuoti, kad šios knygos daugiau niekada neatsiversiu, tačiau manau, jog aprašyti santykiai tarp Lolitos ir Humberto, dar ilgai liks mano atmintyje.

Tyloje skamba: Ed Sheeran - Lego House

every mistake comes with a price

Dienos keičia dienas, mėnesiai keičia mėnesius, metai keičia metus. Vos spėjame sulaukti vienų švenčių, o lyg iš niekur atrodo pasirodo jau ir sekančios, atrodo dar nespėjome paslėpti kalėdinio dovanų popieriaus, o štai jau ne už kalnų ir Valentino diena ar kažkieno gimtadienis, kuris iš pradžių gali atrodydi taip toli, nes kalendoriaus lapas rodo, jog tai bus tik vasarą. Tačiau laikas tiksi. O su kiekvienu jo rodyklės pajudėjimu, keičiasi absoliučiai viskas: metų laikai, mados tendencijos, draugai, taip pat keičiasi ir žmonės.

Sakoma, kad žmonės nesikeičia. Kaikurie šventai tiki, kad jei jau esi vienoks ar kitoks, visada tokiu ir liksi. Aš nesutinku. Kiekvienas individas keičiasi, galbūt ne visada savo noru, kartais užtenka tam tikro gyvenimo įvykio, o kartais net nepažįstamojo replikos, kuri nors ir atrodo visiškai mažytė, gali nuversti kalnus - pakeisti žmogų. Ir nekalbėsiu aš apie "savo draugės pusseserės vyro draugo sesers brolį". Pavyzdys esu aš pati.

Puikiai pamenu savo paauglystės metus, kurių tikriausiai niekad neišmesiu iš galvos. Tikriausiai kaip ir kiekvieno gyvenime, tuo metu buvo visko, juoko ir ašarų, džiaugsmo ir liūdesio, atradimų ir praradimų. Kiekvienas teisingas pasirinkimas ir kiekviena mano padaryta klaida mane atvedė ten, kur aš esu dabar. Ir žinoma, jei kas nors manęs paklaustų: "Ar atsukusi laiką atgal ką nors pakeistum?", atsakyčiau teigiamai. Tačiau geriau pagalvojus, ar aš tikrai to norėčiau? Kas, jeigu nepadariusi tam tikrų klaidų aš nerasčiau kelio į tikrąją save, kurį dabar, jau būdama nebe -niolikos, pagaliau sugebėjau rasti? Kas, jeigu tobulumo vedinas gyvenimas pasirodytų esąs ne man?

Tikiu žodžiais, jog po kiekvienos audros galiausiai pasirodo ir vaivorykštė; jai reikia ir saulės ir lietaus. Todėl galiu įsivaizduoti, jog jei nebūčiau patyrusi to skausmo, kurį patyriau, būčiau visiškai kitoks žmogus, ir tikriausiai būčiau ganėtinai toli, nuo savo įsivaizduojamo ir norimo gyvenimo. Juk būtent skausmo, depresijos ir ašarų vedina ėmiau kurti ir rašyti. Juk būtent kai būdavo liūdna, į rankas imdavau knygą ir pasimiršdavau veikėjų istorijose. Būtent sunkios akimirkos mums suteikia vidinės stiprybės ir užsispyrimo. Supratimo, jog viską ko nori gyvenime, reikia pasiekti pačiam, nes niekas tavo svajonių neišpildys ir ant auksinės lėkštutės nepatieks kartu su ledų kokteiliu, karštą vasaros dieną. Už viską reikia kovoti, ypač tuomet, kai viskas aplink stengiasi tave sužlugdyti. Juk ankščiau ar vėliau, po stiprios gyvenimo liūties, turi pasirodyti ir vaivorykštė, kuri atneš kažką gero. Ir juk daug maloniau džiaugtis visa pozityvia energija tuomet, kai nugali patį save, kai sugebi perlipti per visas negandas ir supranti jog esi tikras kovotojas.

Visi mes galime pažvelgti atgal ir surasti tą akimirką, kurią nesvarbu kokia kaina, norėtume pakeisti. Tokią turiu ir aš. Tačiau skausmas, kurį jaučiu, prisiminusi esminę savo gyvenimo klaidą, man primena, kaip ateityje neturėčiau elgtis. Kartą nudegus dėl savo poelgių, darosi daug lengviau tai kontroliuoti ateityje. Ir jei yra žmonių, kurie tam prieštarautų, atsakyčiau tik tiek: tikriausiai dar nesuklydote taip, kad vien prisiminus savo elgesį jums skaudėtų, ne fiziškai, tačiau dvasiškai. Jausmas, kuris gali sudraskyti ir suplėšyti jus iš vidaus, jei nesugebėsite atleisti sau. Labai tikiuosi, jog būsiu pakankamai protinga ir sugebėsiu išvengti panašaus masto klaidų, kadangi net ir po visų gyvenimo užgrūdinimų, esu vis dar pakankamai silpnas žmogus.

Tyloje skamba: Birdy - Skinny Love