march's book: Šiukšlyno žmonės

 Matą ir Gustę, pagrindinius knygos veikėjus, pažįstu jau maždaug nuo 13 metų; būtent kai aš dar buvau tik paprasta paauglė, pirmą kartą perskaičiau "Šiukšlyno žmonės". Būtent šis Malūko romanas mano sąraše atsirado dėl to, nes žinojau, jog ši knyga, tikrai verta dėmesio, supratau ir tai, jog trylikametės mergaitės protas dar ne visiškai galėjo suprasti tokią žiaurios realybės istoriją. Kas be ko, kadangi mano atmintis ne pati geriausia, žinojau, jog šią knygą skaitysiu taip, lyg ją savo rankose laikyčiau pirmą kartą.

Tiesą pasakius, knyga mane šokiravo. Tikrai nesitikėjau tiek daug žiaurumo, smurto ir prievartos. Galbūt praeities aš, visko nesuprasdama arba tiesiog nenorėdama suprasti, užblokavau žiauriausius įvykius, ir ačiū Dievui, pabaigą, kadangi skaitant vis šlykštėjausi kai kurių veikėjų elgesiu. Puikiai suprantu, kad tokių žmonių, kurių elgesys ir dabar sukrečia visuomenę, yra apstu šioje žemėje, tačiau skaityti apie tai ir skaitant įsivaizduoti kiekvieną aprašomą smulkmeną.. krečia šiurpas ir šleikštulys ir nejučia imi nekęsti jų dar labiau.

Tačiau nors knyga atrodo paremta smurtu bei pasityčiojimu iš žmonių, aš dėmesį sutelkiau ties kita knygos puse. Vienišumas. Būtent šis jausmas mane ėmė persekioti vis labiau, kai perskaitytų puslapių skaičius vis didėjo. Šiukšlyno žmonės - dabar, kai knyga jau paliko ryškų pėdsaką mano širdyje ir galvoje, šiuos žodžius suprantu kitaip. Galvoje nebestovi purvini, šlykštūs ir atstumiantys žmonės, kurie pripažinkime, nėra malonūs ir nuo jų realybėje norisi bėgti kuo toliau. Dabar ši sąvoka asocijuojasi su vienišais, pasimetusiais ir gyvenimo kelią pametusiais žmonėmis.. ne, jie jau nebe žmonės. Jie tiesiog - tie. Tie, kurie nebeturi prasmės gyventi, tie, kurie nebežino kas yra šiluma, tie, kurie pamiršo, kas yra žmogiškas artumas ar paprastas pasitikėjimas. Tie, kurie nebeturi kito kelio, tiesiog būti vieniši. Tik toks kelias yra likęs tiems, kurie ne visada patys pasirenka tokį likimą.

"Gustė visada rinkosi vienatvę. Visada. Nieko neįsileido į vidų, lyg visa būtų plieninė. Gal visi vieniši tokie? Gal jie tarp mūsų gyvenantys šiukšlyno žmonės? Tarsi užmiršę praeitį, tarsi be ateities, tarsi vienadieniai drugeliai". Skaitydama šį romaną negalėjau nesižavėti šiukšlyno žmonių stiprybe. Egzistuoti pasaulyje, kuriame esi vienas, visiškai vienas, turėtų būti be galo sunku. Kaip kad ir Matas, pagrindinis knygos veikėjas, ne kartą minėjo: nėra nė vieno žmogaus šiame pasaulyje, kuriuo galėčiau pasitikėti. Žavėjo ne tik jų stiprybė, bet ir drąsa. Drąsa bandyti išgyventi net ir tada, kai pats gyvenimas kiša koją. Drąsa kabintis į gyvenimą ir siekti to, kas iš to tave paverstų į jį.

Pasakysiu tik tiek, kiekvienas, kuris mėgsta bent kartais į rankas paimti knygą, mano nuomone, turėtų perskaityti šią knygą. Romanas parašytas taip, jog perskaitęs kelis puslapius, norėsi perskaityti dar ir dar kelis, o po to dar ir taip iki tol, kol užvertęs knygos paskutinį lapą pagalvosi, jog tau iš tiesų pasisekė, kad gyveni kitokį gyvenimą, nei teko gyventi knygos veikėjams: kupiną amžinos baimės, tamsos ir skaudaus vienišumo.


Tyloje skamba: Swedish House Mafia - Don't You Worry Child