letting go

How do you know that it is time to let go of the past and just move forward? When the pain and the memories of the past become too much to handle and they start affecting your present. Though even when you wake up one day and realize that's it, I need to move on, it's not going to be easy, but at least it's a step forward. In a way, it is similar to all the addictions, to the unhealthy life style, because holding onto the empty dreams may eventually destroy you. The first step of getting better is realizing that you actually have a problem, which is never easy. You might try thinking positively, thinking that the hope should never die, but there is a point when hoping and dreaming are just the worst decisions for you. And it may be hard to face the reality, but in order for you to get your life back together you have to sacrifice that little piece of sunshine living within you. Yes. It is hard. And I don't exactly know how to do that now. But I am taking a first baby step and at least I realize that if I ever want to get better, I have to let go of some of my dreams. Finally realizing that it will never happen usually strikes unexpectedly. And it comes with a huge amount of pain, only because you were trying to build this perfect little life inside your head and hoping that somehow and eventually it will all work out. Though deep inside you can just feel that it will never happen. That you are expecting way too much and that reality doesn't really work like that. 

For the last couple of months I was living in my own dream bubble. And it was fun to be the optimistic one for a change. Hoping for all the problems to go away; that everything will work out, dreaming that I will finally have my happy ending just because I felt like I really deserved it this time. And maybe I did. But yet again, life works in mysterious ways. I know that when the pain will fade I will realize how silly and unnecessary it was for me to torture myself like this. Even now it still hurts like hell, I am trying to let go. Trying to move forward even though I don't have a clue how should I start. But I guess I already did, by admitting to myself that I have this problem. By realizing that I have to give up. 

Everyone keeps saying that time is the best pain healer. And usually it is true. Some time has to pass if we want for problems to fade away. It won't be completely gone, but then it will definitely be easier to cope with them, to work on ourselves and it will be much easier to create new dreams and new hopes, hopefully, the more healthy ones. The ones, which are not creating more pain and confusion, which are not bringing more chaos to your life. But the ones which let you move forward, which are encouraging you to change, which are inspiring and bright. 

Saying goodbye is always hard. It doesn't really matter if you're saying that to a friend, to a loved one, to a place, a job or to a dream. It is always hard. And there is no magical secret of how to make it better. You just somehow have to find enough strength within yourself and take all the pain in. And while time is passing by, you will learn how to deal with those painful memories of those poisonous dreams you once had, and you will be able to move on. Eventually. It will all get better.

Playing: Wyclef Jean - Divine Sorrow

when life is not like a movie

That feeling when you are falling in love with the wrong person. When your heart and your mind are just not co-operating. It’s just that deep down inside you know that this feeling is just not right but there is absolutely nothing you can do to change it. Even when you’re trying to isolate yourself from that particular person just because you realize that it would be a smart step for you, just to protect yourself from getting hurt, you can’t. You end up being close to him again. As if you can’t live being apart. Even if you only can have him as a friend, it’s so much better than nothing. You finally feel that you found something special, that one feeling you’ve been looking for since as far as you can remember, but it’s just not going to work out, because world is too complicated and nothing really works out for you, ever. 

That feeling when you are falling in love. When you know that it is too late to change anything. No matter what you do, it’s too late. The feeling is too strong and despite all the rational thinking, your heart is too stuborn to listen. It feels what it wants to feel. And sometimes it makes you act stupid. But even when everything is going down the hill, in a way, you still feel happy, because being in love, in a way warms you from the inside.

That feeling when you are falling in love. When all you want to do is spend every possible second with that person. When something stupid happens all you want to do is run to him and tell him that in every possible detail. When you are feeling sad, all you need is a simple touch from that exact person to make everything better. When you see him sad, all you can think is how to make him feel better. Sadly, when you are falling in love, you forget yourself and you start putting him ahead of yourself, because he is more important from now on. 

That feeling when you are falling in love. It’s so scary to think, that it’s going to last. Because it means that the pain will last too. Just because he is the wrong person for you. When you are trying to be the best friend you can be, not because you have to or you feel obligated to be, but because it feels so natural to be with him, even as just friends. And some days are not that bad. But sometimes it hurts more than you can handle. And then your mind is all

confused because it doesn’t understand what do you want. Though you have no idea what do you want yourself.

That feeling when you are falling in love. In books and movies it’s always shown as one of the best feelings. But it’s absolutely different when the person is not right. When no matter what you’re going to do, the ending will not be a happy one. No matter how things will end up, all you’re gonna be left is pain.  Either you will loose a friend eventually, because the pain and the confusion will get too much or you will have a friend, but every time you will look in his eyes, you’ll be wondering how different things could have been between you two. 

That feeling when you are falling in love. No happy ending. No actual love. That’s how it feels. 

Playing: Birdy - Words As Weapons

sad little thoughts

Usually I get really weird around my birthday and I really don't know why. But around that time of the year I get more mood swings and mostly I'm just not in a good mood, though I guess, getting older and realizing that you didn't achieve what you wanted in the first place can be a downer sometimes. And everyone who knows me, I mean, really knows me, can say, that I over think most of the stuff happening around me, which is not always that healthy. Most of the time I put a little bit too much drama in my life, and even I don't enjoy it myself, it just happens naturally to me.

Right now, I feel like my head is a complete mess. Feeling like I'm just falling and panic is taking over my body and there is nothing I can do. But can you really blame me? Time is running out and I still have no idea whats gonna happen with my life next and maybe the unknown is just too scary at this point. I just feel like I need some time off my life, where I can just be alone with my thoughts, no work, no stress, no people, who can influence my feelings and maybe then I'd be able to realize what I really need and want from everyone around me. 

One of the saddest things though, is when you start trusting someone, who is so not worth it. I always had problems with opening up to someone, and it usually takes me a lot of time to trust others. When I came to Canada, I had to bend my ways a bit, and I won't lie, I did make some great friends in progress. But also, not all experiences were for the best. One of the shittiest feelings ever is when you open up to someone, and at the end, that person just uses you and it is so hard to admit that to yourself, even though other people around notice and point out that too. Because if I consider someone a friend, I'll always be there for him or her, no matter what and maybe it's just me, putting people I care about in front of myself all the

time, but it just feels a right thing to do. And how stupid I am, when I'm expecting the same treatment from the others? Then all I am left is huge disappointment, when they just don't give a shit about you, even when they are trying to convince you differently. I know that this is the world and one of the best part of it is the diversity, but it hurts like hell when a person you truly cared about dissapoints you so much, that you can't even stay mad at them. You just feel.. empty. 

Hopefully, all the bad experience will make me stronger as a person in a long run, that's what usually happens, right? We learn from our mistakes the hard way and when we get over the pain, we realize an important lesson. And if we are lucky enough, we won't repeat the same mistake again just because we got burned so badly in the past. Advice for everyone, be careful and don't let everyone in, because trust me, not everyone deserves it. Choose carefully, and luckily, you will end up with the best friends by your side.

Playing: Vi To Er Smeltet Sammen - Stoffer & Maskinen

looking back

2014 was spectacular year. Looking back, so much happened and it's hard to imagine that a year can pass so quickly. It seems like it was just a week ago when I celebrated New Years in Lithuania with a handful of my friends, drinking champagne and playing 21. And what did I do this New Years Eve? I was working a night shift, serving coffee to all the drunks in the downtown Toronto. Quite a big change, I'd say.

I won't create a New Years resolution this year, only because every time I do, it all goes to hell anyways, so why waste time? I do have some ideas of what I'd like to do, to improve my life and myself, but I'm just gonna keep to myself; obviously putting it
down on paper has no affect on me. And at the end of the year, reading your old resolutions and realizing that you did nothing, you wanted, well, it's kinda a big bummer. So I'm gonna save myself from that this year. Instead, I want to look back at all the little great (or not so great) moments I had and just be happy for a moment of what life brought me.

Dying my hair ombre style. It might sound kinda stupid, but I like that style so much and even though it's not the best decision for my hair health, but it looks awesome on me and I don't know if I ever get bored of it. Which is strange, because usually I get bored of my hair looking the same pretty fast. Guess what I needed was just to find something that I really loved.

I do remember one afternoon that I spent with my friend. We were just wondering around the city and just spending time together when suddenly a rainstorm came out of nowhere. We were all wet, running around the old-town trying to find a shelter, cause none of us had an umbrella, then we went to a little coffee place; while drinking sweet coffee and talking about.. nothing in particular actually, I realized that he is really important person in my life. Of course, after that I kinda got sick, but the feeling I get every time remembering this, really makes me feel.. warm inside, so it was all worth it.

From ex to.. woah! I never expected that I could be friends with my ex. But it turns out, that we are actually even better as friends than we were as couple. I honestly can say that he is like a brother to me. Sometimes I love him. Sometimes I hate him and I wish I could strangle him. But without him my life wouldn't be the same. He knows me best and he saw me not only at my best but at my worst too. It's just funny how life turns out sometimes, but this one; even if it was a huge surprise, it's totally for the best.

22. It was one of the most memorable birthdays I ever had. Closest friends around me, having beers inside, because it was still cold in the middle of the spring, slapping a friend at midnight, because it was my gift from him.. It's hard for me to explain why this birthday means so much to me, but when I look at the pictures, I look so happy and sometimes I do wish I could go back to that day and experience everything just one more time.

Got my phone stolen. This is one of the worst memories from 2014. I still have trouble walking alone in the street while talking on the phone. Just remembering how sudden and frightening the experience was.. I'm still jumpy every-time someone runs pass me, probably still expecting something bad to happen again. 

One of the best friendships ever. Let's get one thing straight. Since childhood, I  always had more boy-friends that girl-friends. I don't know why, but it seems that I get along better with guys than girls. I always had my one best friend by my side and that was absolutely enough for me. But when I moved away to study, it got a bit lonely, even though I still had a lot of friends who were guys. But a girl sometimes just need another girl for all those silly conversations and random gossip. Then I met one girl. And it wasn't really sudden, no. But after some time and some random conversations, she became one of the most loved persons ever. I love her so much, and it is hard to describe how happy I am that I met her. All the shopping's we had, all the conversations drinking lattes while sitting in the patios, all the laughing.. I'm just super happy that she exists in my life.

Graduation. After three years of studying I finally did it. I finished college. Having in mind that I was ready to quit everything at one point, I'm happy that I sucked it up and finished it. And the grades were not too bad also! Graduation night is the best memory of 2014. No doubt. No explanation needed.

June 23rd. Shortest night of the year. And I don't think I'll ever forget it. Drinking tea on top of the mountain, where you could see the whole city. Driving around with the people I love most. Long talks about nothing and everything, seeing the sunrise and just living in the moment. It was one of those nights where I got to know my friends even more and it was just a magical night.

Saying goodbye and moving to Canada. I talked about this so much now, that I feel like everything is said. It was one of the toughest and saddest things to do. But it had to be done. Lots of tears on the last night in Lithuania. Lots of tears later on too. But Canada turned out to be not so bad, even without my friends by my side.

Getting a job at Tim Hortons. I don't even know if this was a good or a bad thing of 2014. Fact, I needed a job as soon as possible. Fact, it's not the best job in the universe. Fact, I met the most amazing people there, and those people made it worth coming to work everyday. I do believe that some friendships I made at this workplace, will last even after I leave Canada for good. 

Visiting Niagara falls. I always thought that I'll only see this place in movies and pictures. I mean, I'm from Lithuania and this part of the world is so far away and you just don't dare to dream about seeing it in real life. But now I am at the right  side of the world, and hopefully I'll visit more places, that I never thought I'll have the ability to do it. Though to my disappointment, it wasn't as spectacular as I expected. But hey, I still was there, right? That's what matters.

Having a party at a museum. This was pretty awesome experience. Drinking wine along side Panda's and dinosaurs, dancing with friends and just basically having the best time of my life. 

Getting my heart broken. Well, of course I'm exaggerating, but I did had a huge crush and everything went down pretty quick. Deep in my hear I knew that this was going to happen, cause it seemed to be too good to be true anyways. But I'm a hopeless romantic and a dreamer, so I hoped for the best, when the worst was already happening.

Having in mind that my memory is crappy, I probably forgot a lot of awesome stuff that happened in 2014. But all in all, this was one of the best years in my life so far. A lot of good and bad things happened and I'm happy that I have a lot of stories to tell, just because this year I went out of my comfort zone and actually did things I never thought I would. Living sucks most of the time. But you have to try and try, if you want something extraordinary to happen. I did and the outcome really surprised me. And I can't wait to see what 2015 has to offer me. 

Playing : Simone White - Rain

silly mistakes

Every night after work I pass this church on my way home, and even though it disturbs me a lot, they have this neon sign that says something like "Remember, today you are loved". It always reminds me of my family and all my friends back home. If you have never been away from your loved ones for a long time, it's hard to describe how shitty you can feel realizing that you miss them a lot. And it's not only being homesick or feeling lonely; it's knowing that everyone who really loves and cares about you is on the other side of the world and there is no chance that you will see them any time soon. The feeling, like you're drifting away from them, loosing the special connection you had. The fear is growing every day, that nothing's gonna be the same when you finally meet them again. And often it makes me wonder if I made the right decision: packing up my things and just going to the unknown across the ocean, leaving everything behind without actually thinking twice. 

People keep asking me why I left, and sometimes I do wonder why too. I mean, I had everything I could ever want. To be honest, I had the time of my life just before my adventure. I just got my degree, I had my closest friends right by my side and they were there for me whenever I needed them, my family was just a few hours away from me so if I felt like surprising my mom with some flowers and chocolate I could just hop on a train and do that easily. I had a boy, who loved me unconditionally and accepted me with all the stupid flaws I have... Meaning, everything was just the way it's supposed to be. I felt happy, I think. Leaving all that sucked and at first I thought that I made a huge mistake, at one point I was ready to pack all my stuff once more and just go back. But after some time I got used to the routine here and the big scary city started feeling like home. The funny thing, that is actually not that funny, I don't want to leave anymore. Even though the best people I know are still back home, I feel that Toronto changed me. For good or for worse, but it did. And I know that going back to the life I had is not an option anymore for me. It wouldn't feel right.

I'm here only four months and I already made some huge and stupid mistakes. I used to say that everything happens for a reason and even if I had the chance to turn back time, I never would, because without some foolish decisions I wouldn't be where I am now as a person. But here my mistakes caused that kind of pain, which made me wish that time travel would be possible. So you can just imagine that I am not really happy with some of my faults, because they made me doubt everything I believed in before. I do want to think that in a long run it'll all turn out okay, but at the moment it kinda seems impossible. And four months is not exactly a long period of time, so let's just say that screwing up is my talent. Wish it was singing, though. 

Then again, not everything is bad. Obviously, otherwise I would want to go back home. By coming here, without having where to live, where to work and not knowing anyone, I took a huge risk and it's shocking how some things turned out. Putting myself out of my comfort zone more was always in my bucket list and back in Lithuania I would just ignore it and play the life game as simple as possible. In Toronto, I couldn't do that anymore; maybe I could, but I finally took some risks. Some paid of, some didn't but as a result, I changed. I was always this shy and insecure person who was afraid of people as much as I was afraid of myself. While talking to someone I barely know or just met, I used to get super anxious and stressed, even experienced some panic attacks. Communication was a huge problem, and I'm not saying that it's completely gone now, but at least I feel comfortable in my own skin. And the random conversations with people on a street is almost always a highlight of the day, maybe because I attract the weirdest ones (in a good way) in the whole city, and they always have some crazy stories to tell or some awesome advise to give. The most important thing is that I feel happy here. Definitely. At least most of the time, when I'm not screwing everything up, but that's just me and my stupidity.  

I do know that I am loved. Everyday. And I do hope that they know how much I love them back. Even if there's a million miles between us, every time I see that stupid neon sign by the church, it is you I think of. 

Playing: M83 - I Need You

out of place

Galbūt aš traukiu tik tokius žmones, kurie mane vis kažkaip įkvepia ir suteikia naują požiūrį į pasaulį ir senas tiesas. Tokie, su kuriais bendraudama aš matau nedidelę dalelę tokio žmogaus, kokiu pati norėčiau būti. Atrodo, jog kiekvienas žmogus papasakoja man būtent tai, ką tuo metu man ir reikia išgirsti tam, kad galėčiau dar kartą susimąstyti ir pergalvoti viską, kas neduoda man ramybės. Galbūt visata man tiesiog siunčia tokius žmones, kad aš iš jų galėčiau pasimokyti tai, ko man labiausiai trūksta ir reikia, lyg priminimus, jog ne viskas prarasta, jog tai tik pradžia; jog nepasiduočiau ir eičiau pirmyn. O gal tai tiesiog vienas didelis ir jaudinantis sutapimas. 

Neseniai teko bendrauti su vaikinu, kuris į gyvenimą žiūri užsidėjęs visai kitokius akinius nei aš. Jis pasakojo man savo gyvenimo tikslą, apibūdino savo aistrą ir visas mūsų pokalbis privertė mane susimąstyti, kad laikas kažką keisti. Nors jau seniai žinau, kad mano pesimistiška pasaulėžiūra nenuves manęs toli, sunku pasiryžti kažką keisti, sunku tiesiog susidėlioti teisingus žingsnius, jog pagaliau rasčiau teisingą kelią gyvenimo kryžkelėje. 

Anot jo, gyvenimas yra vienas didelis išbandymas, kuris yra įdomus ir ypatingas vien dėl pačios kelionės jame. Kiekvieną kartą, kai mums sunku, mes turime pasirinkimą: tyliai kentėti, verkti ir slėptis bei laukti, kol visa tai praeis, arba nepaisant skaudaus kritimo žemyn, stotis atgal ir eiti pirmyn, galvojant, jog šitas nepasisekimas yra tik dar viena gyvenimiška pamoka, kuri yra tik maža dalelė kelionės į "geriausią savo versiją".  Jis pasakojo, jog baimė gyvenime turėtų būti aistra. Baimė, kurią mes jaučiame, dažniausiai būna tiesiog natūrali žmogiškoji reakcija į kažką naujo, ar į kažką, kas seniau mums nepasisekė, ir mes galvojame, kad gali nepasisekti ir vėl. Tačiau mes tą baimę turėtume mylėti, nes tik jos dėka jaučiame, jog iš tikro gyvename, o ne tik egzistuojame. 

Niekam šiam pasaulyje nėra lengva. Kad ir koks laimingas ir vėjavaikiškas žmogus gali atrodyti, niekada negalime nuspėti kokius sunkumus jis ištveria savo viduje. Visi skirtingi, tačiau visi vienodai svarbūs. Nes pabandykit įsivaizduoti gyvenimą, kur viskas sektųsi tiesiog tobulai, be jokių pastangų, be jokių kovojimų ar susikirtimų. Kažko nori - iš karto tai gauni. Juk jei tikrai nuoširdžiai pagalvojote, tai nebūtų taip įdomu ir prasminga, ar ne? Gyvenimas tuomet būtų nuobodus ir tuomet mes nieko negalėtume išmokti. Nejaustume baimės, nes tiesiog žinotume, kad viskas vis tiek bus taip, kaip norime. Tačiau gyvenimas ne toks. Ir tai gerai. Jis pilnas sunkių iššūkių, kuriuos reikia bandyti įveikti, pažabojant savo baimės jausmą. Ir nors kartais atrodo, jog stengiamės iš visų jėgų, ne visuomet viskas pavyksta taip, kaip norėjome. Bet ir tai išeina į gera. Visa tai galiausiai mums būna pamoka, kuri yra viena mažytė dėlionės dalelė į tokią mūsų asmenybę, kurios mes galiausiai norėtume.

Nepasisekimo baimė, skausmo baimė, nenoras išeiti iš savo komforto ribų, bijojimas nudegti, kai atrodo, jog taip rizikavai ir vis tiek nieko neišėjo.. Viskas gali būti suprasta dvejopai. Tačiau mums reikia išmokti į visa tai žiūrėti pozityviai. Visas nesėkmes, sunkumus ir skausmus reikia priimti kaip dar vieną tikrą gyvenimišką pamoką, kuri tikrai ankščiau ar vėliau prisidės prie asmenybės formavimosi. Tačiau kaip tai paveiks tave, priklauso tik nuo pačio žmogaus ir jo požiūrio. Jei jis nepasiduos net ir po stipriausio nuopolio žemyn, kelsis ir bandys dar kartą, tai jam suteiks tik dar daugiau stiprybės.

Tai tik viena menka dalelė visų apmąstymų. Ir taip galvoti man, pesimistei iš didžiosios P, yra tikrai neįprasta ir.. svetima. Tačiau tik suvokdami, jog viskas, kas nutinka mums, nutinka ne be priežasties, o tik tam, jog pasiektume geresnių asmenybės rezultatų, mes galiausiai būsime laimingi. Bent jau man taip sakė. Noriu visu tuo tikėti ir tikrai bandysiu stengtis keisti savo požiūrį į daugumą dalykų vien tam, nes suprantu, jog emocinė būsena, kurią jaučiu būtent dabar, nėra normali. Ir puikiai žinau, jog tai yra vien tik mano kaltė, todėl žingsnis po žingsnio bandysiu nebijoti gyvenimo mestų iššūkių, žiūrėti į juos su džiaugsmu, kadangi žinosiu, jog bet kokiu atveju: pasiseks ar ne, iš jų išmoksiu kažko naudingo. Stengsiuosi vis dažniau išlįsti iš savo komforto zonos, žiūrėdama savo baimei į akis, suvokdama, jog tai man atneš tik gera. 

Tyloje skamba: M83 - Wait

lost in the labyrinth

Jausmas toks, lyg būčiau visiškai viena, nors mane supa begalė žmonių. Lyg neegzistuočiau, o viskas aplink tik plauktų pasroviui, o aš būčiau tik asmuo minioje, tiesiog stebintis viską iš šono. Nebylus žiūrovas viso šito klaikaus cirko, kurio pavadinimas gyvenimas. 

Jausmas toks, lyg aplink nebūtų kuo džiaugtis, dėl ko šypsotis... Atrodo, lyg būčiau įstrigusi juodoje laiko skylėje, iš kurios vienintelis išėjimas – milžiniškas labirintas, kuriame esu pasiklydusi, pasimetusi ir galiausiai pasidavusi toliau ieškoti teisingo kelio.  

Jausmas toks, lyg būčiau pripažinusi šią jau pastovią būseną, iš kurios vis negaliu ištrūkti. Viskas visuomet niūru, visas pasaulio paveikslas aplink nutapytas tik pilkomis spalvomis, viskas visai kitaip, nei vaikystėje, kai šį paveikslą tapydavau savo pastelės spalvomis; kitaip, kai rankos buvo išmargintos kreidelių atspalviais. 

Puikiai pamenu, jog visuomet norėjau kuo greičiau suaugti. Būti už save atsakinga, priimti tokius sprendimus, kurie atrodė man teisingiausi ir tiesiog gyventi sau ir dėl savęs. Kai erzindavo vyresniųjų dėmesys ar piktesnis tonas, kai jų akimis padarydavau kažką ne taip, kai padarydavau kažką, kas anot aplinkinių būdavo nepriimtina. Ir niekuomet netikėdavau tėvais ar mokytojais, kurie vis kartodavo, jog nė nepastebėsime kaip žengsime į suaugusiųjų pasaulį.

Ir štai, aš čia. Tame lauktame amžiuje, kai esu tik aš ir nieko daugiau. Ir labiau už viską trokštu grįžti į vaikystę, ar paauglystę, kai viskas pasirodo buvo taip lengva, naivu ir paprasta. Kai didžiausios problemos būdavo nepadaryti namų darbai ar ne tokiu tonu pasakytas žodis draugei.

Nežinau kodėl mes, žmonės (ar bent jau dauguma mūsų), iš prigimties nemokame vertinti tai, ką turime. Visuomet į praeitį žiūrime su saldžia nostalgija, norėdami atgauti tai, ką jau praradome, tai, kas niekad nebegrįš. Ir vėlgi, nulydėdami vis tolstančią praeitį mes ignoruojame dabartį, kuri, faktas, taipogi nestovi vietoje, ir po truputį vis tolsta mums nė nepastebint. Įstringame juodoje laiko skylėje su milžinišku labirintu ir galiausiai vieni žmonės, tokie kaip aš, tiesiog pasiduoda ieškodami išėjimo, kiti priešingai, susivokia ir ima kovoti bei siekti savo tikslo, ir kai žmonės ima vertinti tai, kas vyksta dabar, jie galiausiai randą tą vienintelį teisingą kelią su užrašu „išėjimas“.

Norėčiau kovoti ir aš. Tačiau kartais atrodo, jog tam visiškai neturiu jėgų. Arba tiesiog nustojau tikėti, jog už raudonai šviečiančių durų manęs galėtų laukti kažkas geriau. Galbūt man lemta būti užstrigusiai šiame labirinte ir niekada negali žinoti, gal ir čia rasiu kažką.. kažką, kas atvers man akis, jog verta kovoti, verta žengti pirmyn ir stotis kiekvieną kart nugriuvus.

Tyloje skamba: Of Monsters And Men - Yellow Light (Cillo Remix)

2% of the population

"Šiame pasaulyje, norėdami pasiekti savo svajonių išsipildymo, mes konkuruojame tik su dviem procentais žmonių, kadangi likę 98 procentai yra visiškai patenkinti tiesiog tekėjimu pasroviui, arba jiems visiškai nesvarbu kas dedasi aplink." Tokia filosofija pasidalino vyras, su kuriuo netikėtai susipažinau sedėdama parke ant suolelio. Taipogi, jis patvirtino, jog aš gyvenime pasieksiu daug, nes priklausau būtent tam dviejų procentų žmonių ratui, kadangi žengiau didelį žingsnį iš savo komforto zonos ir neskaitant net didžiulo kontinentus skiriančio vandenyno, atsidūriau čia, Kanadoje, Toronte. Smagu, kai netikėtai sutiktas nepažįstamas žmogus gali pakelti pasitikėjimą savimi šimtu procentu, kai skatina siekti savo svajonių, būti stipriai ir nepalūžti sunkioje situacijoje svetimoje vietoje.

Trečia savaitė kai aš čia, už vandenyno. Viskas ne visiškai taip, kaip įsivaizdavau iš pradžių. Atsimenu, kai gyvenimas Kanadoje buvo tik svajonėse ir viskas atrodė taip tobula ir stebuklinga. Žinoma, žinojau, jog gyvenimas visiškai kitoje žemės pusėje, nebus rožėmis klotas. Tačiau kai suvoki, jog esi tūkstantis kilometrų nuo namų, nuo mylimų ir artimų žmonių; kai viskas tampa tikra, realybė trenkia iš visų jėgų. Sunku. Nors viskas po truputį ima stoti į savo vėžias, vis tiek sunku apsiprasti su mintimi, jog namo negrįšiu dar labai ilgą laiko tarpą.

Sunku ir dėl to, nes dabar, žiūrint atgal, atrodo jog turėjau viską, ko galėtų norėti mano amžiaus mergina. Vos baigiau studijas gražiame ir mylimame mieste, artimi draugai čia pat, antra pusė visuomet šalia, šeima vos už kelių valandų kelionės. Dabar visko taip trūksta: išvaikščiotų gatvių, pažįstamų barų ir barmenų, mėgstamiausių gėrimų, ar mylimiausių žmonių pašonėje, kurių kompanijoje viskas atrodo tiesiog geriau ir lengviau. Tačiau pokyčiai neišvengiami kiekvieno mūsų gyvenime. Laikas judėti į priekį ir ieškoti savo kelio, kuris neaišku kur nuves.

Tas pats nepažįstamas vyras linkėjo ne tik stiprybės ir sėkmės šioje svetimoje šalyje, bet ir jėgų ir užsispyrimo siekti savo svajonių ir užsibrėžtų tikslų. Tačiau senos svajonės neatrodo tokios svarbios, arba tiesiog dabar esu per daug pasimetusi ir nesuprantu ko noriu ir kas man būtų į naudą. Kartais jaučiuosi lyg žuvis išmesta į krantą: trūksta oro, blaškymasis aplink vargina ir viskas atrodo baisu ir svetima. Nesijaučiu savimi, tačiau galbūt tam reikia tik laiko ir susikaupimo. O tuomet, kai viskas nusistovės, galbūt aš sugebėsiu ramiai įkvėpti ir tyliai susidėlioti savo ateitį ir svajones pagal tinkamus prioritetus.

Gyvenimas nenuspėjamas, tačiau reikia mokėti išnaudoti kiekvieną netikėtą jo posūkį. Nors esu užkietėjusi pesimistė, bandau giliai širdyje, įskiepyti bent kruopelytę optimizmo (kas bent kol kas nevisiškai sekasi). Tačiau esu įsitikinusi, kad ir kaip viskas galiausiai susiklostys, šita gyvenimo patirtis bus neįkainojama ir kai galiausiai galėsiu pažvelgti atgal į visą šitą, džiaugsiuosi, jog nepabijojau šio iššūkio, nėriau į tai stačia galva. O ką man turi paruošusi ateitis..Tikiuosi tai bus verta tai, ką paaukojau ir palikau toli už savęs.

                                                                        

 Tyloje skamba: Charli XCX - Boom Clap 

future starts now

   Sunku net patikėti, jog prabėgo jau trys metai nuo tada, kai palikau tėvų namus ir išvažiavau studijuoti į Vilnių. Trys metai, kupini tikrų naujų draugysčių, meilių, juoko, ašarų... Metai, kurie suteikė tiek daug, nes ėmiau pažinti save kaip žmogų, suprasti kokia noriu būti ir po truputį judėti link savo susikurto gyvenimo paveikslo. Tiek daug planų, svajonių ir ateities planų sudėliota per visą tą laiką; rodės taip lėtai slenka laikas iki kol viskas baigsis, iki kol galėsiu pabėgti ir pradėti naują gyvenimo etapą, atversti naują ir visiškai švarų knygos lapą.. Tačiau dabar, kai diplomas jau mano rankose, viskas taip.. liūdna ir niūru. Tik dabar supratau, kad nors šitas knygos skyrius ir baigėsi, tai nereiškia, kad baigėsi visa knyga. Naujas lapas nebus švarus, nes visa tai, ką patyriau studijuodama, padarė per didelę įtaką mano gyvenimo tikslams ir mano asmenybei. 

   

   Nors po diplomų įteikimų ceremonijos jau praėjo kelios dienos, vis dar sunku patikėti jog viskas iš tiesų baigėsi. Finišas. Ir visi planai, kurie ankščiau atrodė taip toli, dabar beldžia į duris ir man baisu. Nenoriu palikti visko, ką dabar turiu, ir pradėti gyvenimą kitur. Nostalgija, liūdesys, baimė ir nežinomybė šiomis dienomis yra pastovūs mano draugai, kurie visiškai nenori nuo manęs pasitraukti. Puikiai suprantu, jog turėčiau džiūgauti, suprantu, jog tai tik dar vienas žingsnis mano gyvenime, tačiau labai sunku paleisti visą dabartinę realybę, kuri tokia artima mano širdžiai.

   Skaičiuojant paskutines dienas iki išvažiavimo, žinoma, stengiuosi kuo daugiau laiko praleisti su mylimais žmonėmis, kurių greitu metu nepamatysiu. Ir kiekvieną kartą taip stipriai suspaudžia širdį, net jei ir suprantu, jog tikrai dar pasimatysime ir nepamiršime vienas kito, realybė skaudi - niekas nebebus taip, kaip dabar. Nenutrūkstantys pokalbiai, nenorint išsiskirti, nenorint prarasti tų paskutiniųjų svarbiausių minučių, norint patirti kuo daugiau vis dar esant kartu... Tačiau juk gyvenimas taip ir veikia, vieni geri dalykai pasibaigia, kiti prasideda, ar ne?

   Ateitis prasideda dabar. Nors ir nėra visiškai aišku, kaip viskas susiklostys, visgi tikiuosi, jog niekada nepamiršiu šių trijų metų, kurie nuoširdžiai, buvo geriausi mano gyvenime. Nors ir įvyko daug dalykų, kurie tuo metu atrodė, išves mane iš proto ar įvarys depresiją, žinau, kad būtent jie labiausiai man padėjo žengti svarbiausius žingsnius į tokį žmogų, kokiu noriu tapti. Tikiuosi, jog sugebėsiu atsiminti kai kurias akimirkas, kurios dabar man suteikia tiek laimės, kaip kad išėjimas su draugais kavos, kuris prasidėjęs dieną, baigiasi tik penktą valandą ryto. Tikiuosi, jog žmonės, esantys mano gyvenime niekada nepraras ypatingos vietos mano širdyje.

 

Tyloje skamba:  The Lumineers - Boots Of Spanish Leather

wind of change

Sunku net patikėti kaip stipriai pasikeitė mano gyvenimas per pastarąjį mėnesį. Labai ilgą laiką gyvenau tiesiog nusistovėjusį gyvenimą. Viskas pažįstama, nesudėtinga, ramu ir paprasta. Ir maniau, kad viskas yra gerai. Tačiau galiausiai suvokiau, jog ilgą laiko tarpą apgaudinėjau ne tik visus aplinkinius, bet ir pačią save. Supratau, jog tikrai nėra "viskas gerai". Ilgai buvau užsidariusi savyje ir bandžiau išspręsti atrodo netikėtai atsiradusią problemą, bet ilgai lauktas sprendimas nustebino beveik visus aplinkinius - išsiskyriau su sužadėtiniu. Nors tai ir buvo vienas sunkiausių sprendimų mano gyvenime, nuo kurio bėgau ne dieną ir ne dvi, tikrai nuoširdžiai tikiu, jog tai išeis į gerą ne tik man.

Dabar, po per ilgo užsisėdėjimo vietoje aš supratau, jog vėl gyvenu. Po truputį vėl pradėjau atrasti save ir savo tikrąjį kelią gyvenime. Nors tikrai baisu. Praradau tą stabilumo jausmą, prie kurio taip greit galima priprasti ir kai jo nelieka, jautiesi ne savo vietoje, lyg stengtumeisi balansuoti ant gerai įtemptos virvės dideliame aukštyje. Bijai nukristi žemyn, bijai žengti pirmyn. Tačiau reikia. Gyvenimas tuo ir gražus, jog nori nenori, bet žengti pirmyn, ankščiau ar vėliau, reikės. (Nebent gyvenimas viename taške, kuris nejuda visiškai niekur ir nieko tau pasiūlyti negali, tave tenkina.) Baimė, nepasitikėjimas savimi ir noras užsidaryti kambaryje slepiantis nuo visko, kas netikėta ir nelaukta.


Po išsiskyrimo gyvenimas tikrai turėjo man ką pasiūlyti. Ir gero ir blogo. Nesitikėjau taip greitai ir skaudžiai nudegti. Galbūt dėl to, jog buvau pamiršusi kokia galiu būti: per jautriai reaguojanti į pasaulį, per daug vilčių dedanti į kitus; per didelė romantikė. Tačiau tikrai esu įsitikinusi, jog niekas gyvenime neatsitinka be priežasties. Reikia tik laiko, kol tą priežastį tu gali pamatyti.
Taipogi nesitikėjau taip keistai lekiančio laiko, atrodo jog viskas yra tik vienas ilgas, ryškus sapnas, iš kurio niekaip negaliu pabusti. Nežinau ar norėčiau, tačiau viskas daug sudėtingiau nei prisimenu. Tačiau tame ir slypi visas gyvenimo grožis, ar ne? Niekada negali žinoti kada įsimylėsi, niekada negali žinoti, kada neteksi žmogaus, niekada negali žinoti, kada juoksiesi taip stipriai, jog ims trūkti oro, niekada negali žinoti, kada pasimatysi su tais žmonėmis, kurių jau niekada nebesitikėjai pamatyti.

Gyvenimas - vienas didelis netikėtumas. Ir kad ir koks tas netikėtumas būtų: malonus ar nelabai, jį reikia mokėti priimti ir su juo susigyventi, nes galiausiai jis vienaip ar kitaip mus paveiks ir padarys įtaką ateityje. Būtent to dabar ir stengiuosi išmokti. Ne tik iš naujo pažinti save, rasti savo kelią ir tobulinti save ten, kur labiausiai noriu, bet ir priimti gyvenimą tokį, koks jis yra. Išmokti pažinti net ir menkiausius jo džiaugsmus ir mažiau erzintis dėl blogų nutikimų. Viskas visuomet vyksta taip, kaip turi įvykti. Vienaip ar kitaip, reikia džiaugtis šia diena, negalvojant per daug apie ateitį, nes tik laukiant ateities, mes pamirštame dabartį ir tuomet gyvenimas galiausiai atrodo tik juodai baltas. Bet kas gi kaltas dėl to, jei ne mes patys, jei matome tik tai, kas mums patogiausia ir nesistengiame dėl to, kuo tikime ar norime?

Tyloje skamba: A Great Big World - Say Something

lost in time

I was thinking a lot about my blog lately, where should I go with it and how I should reach my wanted goals for it. And I came to one clear conclusion, that I really have to start writing in English. Why, you may ask. First of all, I clearly understand that there are more perspectives for me to attract a bigger and more various readers base if the language I write is known in more than one country. Also, my future is bound with Canada (or abroad in general), so I really do need to practice my English as it is not as good as I would want. And lastly, writing a blog in English would be a perfect practice for my book, because I am writing it in English too and I feel that I have lots of gaps (not knowing even some words or having no idea how to make them sound good in content). I hope that my blog won't go down the hill from now on (though it would be hard, knowing that I am so lazy sometimes and in some days it is really hard for me just to sit down and put my thoughts in order). To finish this short introduction I do hope that YOU, my reader, will understand my choice and won't judge my silly mistakes, I will get better in time, I promise.

*

Most of my life I thought that I was born in the wrong times. Sometimes I feel like I don't understand the music, movies or the way people dress these days. Some people surprise me with their thinking or thoughts about life. Everything is so complicated nowadays, and I am a person who is easily stressed out; there are too many times when after a long day I just want to lay down under my blanket, read a book and forget about the world outside my window. And when I read books about Elizabethan-Victorian era's , or watch a movie, I feel so comfortable, warm and.. in place. I understand that these times were not as perfect as I may imagine, but I still strongly believe that I would live a happier life only because I fell that I belong there. Everything was so different, so simple in a way. Royals, dances, manners, love, romance, jewelery, hair styles, mistresses, perfect dresses and castles, the language! I adore every bit of those times and I could go on forever.


I believed I couldn't be the only one who feels and thinks like me, so I googled my problem and I was right, there are more people than I imagined, who feels that they don't belong in this world. Everyone has a different era that they feel close to. Of course, that can mean nothing at all, maybe we just really adore the stories from that time, maybe we just like one little thing from that particular year, but maybe we actually were born on the wrong time. Or maybe our souls are from that era, if you believe in reincarnation, and that is why we feel like we want to live in the exact period. I would love to think that I was actually a queen, princess or a lady in England, French or Scotland, married to a handsome king and maybe beheaded for treason or accused of using black magic or killed by some enemies who wanted my crown. And now I am stuck in 2014, lost and unhappy with how much the world changed. Well, who knows, maybe there is some truth in all of this.

At least I know that I am not the only one and that I'm not crazy! Also I am happy that I have books, movies and internet, all of these things can bring me back in time, even if it's only in my imagination. And of course, I still have my dreams and writing, then I can be whatever I want whenever I want.

If you feel the same, it would be a pleasure reading your thoughts on all of this. When you would like to live and why?

Breaking the silence: Twin Forks - Back To You

the joy of a swapbox

Eilinį kartą, atrodo, nespėju skaičiuoti dienų. Vos spėjau mirktelėti - vasara pasibaigė, antras mirksnis ir jau žiema. Būtent dėl to šitas įrašas ir vėluoja, kadangi savo swapbox'ą gavau jau kažkur prieš pusę mėnesio. Toms, kurios pirmą kartą girdi tokį žodžių junginį, kaip swapbox'as, galiu trumpai paaiškinti. Dvi merginos apsikeičia kosmetikos priemonėmis už susitartą sumą. Tai ne tik puiki proga pažinti visiškai naują žmogų, išsiaiškinti kas jam patinka ir ko jis norėtų, bet ir puikus laiko praleidimo būdas lankstant po parduotuves, bandant surasti geriausiai kitos merginos norus atitinkančius daiktus. O dar visas jaudulys išpakuojant dėžutę, kurią gavai tu, kai nė neįsivaizduoji kas bus viduje! Apie swapbox'us sužinojau jau seniai, iš neturėjimo ką veikti naršiau youtube puslapyje ir užtikus atsitiktinės merginos swapbox'o išpakavimą, iš kart likau sužavėta šita idėja ir panorau pati tai išbandyta. Žinant mano laiko planavimo įgūdžius, praėjo labai daug laiko, tačiau štai, pagaliau ir aš galiu prisidėti prie laimingųjų merginų (turint omenyje tai, jog dėžutės turinys tobulai atitiko mano norus ir poreikius). Smagiausia, žinoma, būna tuomet, kai keitiesi su žmogumi, kuris gyvena visiškai kitoje šalyje nei tu, kadangi ten ir brandai yra kiti, ne viską, ką norėtum išbandyti gali nusipirkti gimtinėje, tačiau ribotos galimybės kartais sukuria tam tikras taisykles, todėl dėžutėmis keičiausi su taipogi lietuve mergina, tačiau nusivilti nebuvo ko!


Sutarta keitimosi suma buvo 100lt, tačiau mano žinioms, nė viena nesugeba tilpti į nustatytas ribas, visos limitą viršija, ne išimtis buvo ir mano bei Marijos (mergina, su kuria keičiausi dėžutėmis) atvejai. Visas keitimosi procesas paankstino Kalėdų laukimą, juk visgi atrodo, jog keičiamasi dovanomis. Kaip maža mergaitė plojau rankutėmis prieš atidarydama dėžutę, širdis spurdėjo iš nekantrumo ir jaudulio. O ir nerimas giliai širdutėje nedavė ramybės: "kad tik jai patiktų viskas, ką jai nupirkau".

Todėl daugiau nebetemdama gumos rodau tai, ką gavau aš. Vos atidarius dėžutę likau nustebinta papuošimų gausybės taip, jog net buvo gaila viską išimti ir žiūrėti kas toliau slepiasi dėžutėje. Prisipažinsiu, iki šiol nekilo ranka visko išmesti. Nors kaip panaudoti pačią dėžutę turiu idėjų, tačiau vis atidėlioju papuošimų išmetimą.

Pirmasis daiktas, kurį išvyniojau, buvo "Džiunglių eliksyras", priemonė plaukams iš uoga uoga. Jau galbūt metai laiko kaip vis planuoju nusipirkti kažką iš šitos firmos, tačiau dėl neaiškių priežasčių viskas vis nusikeldavo, o dabar pagaliau gavau tai, ko seniai norėjau. Tikrai buvau nustebusi, nes nesitikėjau, jog gausiu kažką panašaus, tačiau kadangi mano plaukai ganėtinai pažeisti, apsidžiaugiau, jog gavau tai, ką tikrai su mielu noru sunaudosiu.

Antrasis gautas daiktas buvo consealeris iš BodyShop'o. (00 spalvos) Merginai buvau minėjusi, jog tokio produkto man reikėtų, kadangi pastaruoju metu nemigo naktys atsiperka juodais paakiais, todėl maskavimo priemonė tapo būtinybė. O be to, niekada neteko išmėginti BodyShop'o prekių, todėl džiaugiausi galimybe pamėginti kažką naujo.

Sekanti priemonė, taipogi iš BodyShop'o, buvo raudoni lūpų dažai (color crush). Esu įsitikinusi, jog kiekviena mergina tiesiog privalo savo kosmetinėje turėti bent vienus raudonus lūpų dažus, kadangi tai tikra klasika. Beje, jau teko juos išmėginti ir galiu pasakyti, jog tikrai likau patenkinta jų kokybe, nes dažai tikrai gerai ir ilgą laiką išlieka ant lūpų.

























Taipogi gavau dvi prekes iš Manhattan firmos. Pirmoji - akių šešėliai "Frapuchino" spalvos. Spalva tobula, kadangi šešėliams mėgstu natūralesnes ir švelnesnes spalvas. Taipogi gavau bronzinę pudrą, paryškinti savo veido bruožams. Taipogi norėjau bronzato, todėl apsidžiaugiau gavusi ją dėžutėje. Linksmoji dalis buvo ta, jog tokį patį bronzatą nupirkau ir aš jai, todėl galima sakyti, jog apsikeitėme tokiomis pačiomi prekėmis, bet tai tik parodo, jog puikiai susibendravome su Marija ir supratome viena kitos poreikius.

Ir galiausiai, dėžutės spindinčioji prekė, EcoTools makiažo šepetėlių rinkinys! Tikrai jaučiu trūkumą šepetėlių savo makiažo kolekcijoje, todėl pamačiusi, jog gavau šį rinkinuką, labai apsidžiaugiau! Šepetėliai labai geros kokybės, minkšti, švelnūs ir patogūs naudoti. Ir vėlgi, merginai, su kuria keičiausi dėžutėmis, taipogi nupirkau šiuos šepetėlius, tik kitą rinkinuką.


Labai džiaugiuosi, jog galiausiai išdrįsau ir prisiruošiau apsikeisti swapbox'ais. Likau labai patenkinta, dėžutės turinys pramoko mano lūkesčius ir jau dabar nebegaliu sulaukti, kada vėl galėsiu patirti visą šitą džiaugsmą iš naujo. Tikiuosi, jog ilgai laukti neteks. Geros žiemos pradžios ir sėkmingų swapbox'ų.

























Tyloje skamba: Passenger - Let Her Go

the happy list

Norėdama atsiteisti už kol kas neištesėtą pažadą rašyti bent kartą į savaitę, nusprendžiau šiandien pasidalinti trumpu happy-list'u. Dar viena priežastis, kodėl sugalvojau parašyti šitą sąrašą, yra tai, kad šaltais ir kartais niūriais rudens vakarais tikrai praverstų lašelis pozityvumo.
Apačioje rasite nuorodą į Wild-Spirit blog'ą, kurios dėka šis post'as šiandien čia ir atsirado.

LT

• Spalvoti rudens lapai
• Knygų skaitymas susirangius šiltai lovoje
• Laisvadieniai!
• Rudeninės iškylos
• LUSH
• YSL lūpų dažai
• Miegojimas iki pietų
• Planai dėl gyvenimo Kanadoje po mokslų baigimo    

Dabar jūsų eilė pasakyti, kas jus verčia nusišypsoti niūriais rudens vakarais! Apsilankykite Wild-Spirit bloge, kad galėtumėte prisijungti prie šios bendros idėjos ->čia<- ir nepamirškite palikti savo nuorodų komentaruose :)

EN

• colorful autumn leaves
• reading a book in a warm bed
• days off!
• autumn(ly) picnics
• LUSH
• YSL lipstics
• sleeping till noon
• planning the life in Canada after college

Now it’s your turn to tell me and others from the link-up what makes you happy! Visit Camie's blog >>>here<<< to join and don't forget to leave your link in the comments for me :) - See more at: http://www.kotrynabass.com/#sthash.nijplCpk.dpuf

 Now it’s your turn to tell me what makes you happy these days! Visit Wild-Spirit's blog to join ->here<- and don't forget to leave your link in the comments bellow :)

Now it’s your turn to tell me and others from the link-up what makes you happy! Visit Camie's blog >>>here<<< to join and don't forget to leave your link in the comments for me :) - See more at: http://www.kotrynabass.com/#sthash.nijplCpk.dpuf

Tyloje skamba: Manchester Orchestra - Sleeper 1972

happy days of autumn

Visgi savo pažadą ištęsėti ne taip ir lengva. Balansuodama tarp studijų ir darbo kartais atrodo, jog nerandu laiko net sau, ką jau kalbėti apie ilgesnį laiko praleidimą skirtą rašymui. Tačiau šiandien pagalvojau, jog jei ir toliau taip nieko nerašysiu, save nuvilsiu dar labiau, o galiausiai pamiršiu viską ką norėjau parašyti, arba geresniu atveju, postas būtų siaubingai ilgas.

Kaip ir minėjau, pastaruoju metu visas mano gyvenimas atrodo vienodai: namai-paskaitos-darbas-namai. Kiekvieną dieną vis tas pats, todėl savo retas ir taip laukiamas laisvas dienas norisi išnaudoti kuo įdomiau (naršymas internete čia negalioja). Todėl net kai orai buvo tam visiškai nepalankus, aš su savo Boo (mano mylimukas) ir su pora draugų nusprendėme pasimėgauti rudenine popiete kaime ir nelabai sėkmingai bandėme išsikepti šašlykų, protarpiais vis lyjant lietui. Nors galutinis rezultatas - nelabai patenkinti pilvukai, kuriems sunkiai sekėsi suvirškinti nevisiškai iškepusią mėsą,
Nepaisant gamtos bandymų mums sutrukdyti, tikrai laukiu kito karto, kuris reikia tikėtis, bus sėkmingesnis (šašlykų atžvilgiu). Tačiau visgi mūsų didžiausia bėda buvo tai, jog dar anksti ryte, skubant į autobusą, parduotuvėje neradome zefyrų skirtų kepimui, todėl sekantį kartą zefyrai bus pirmieji pirkinių sąraše!
pati popietė buvo kupina juoko ir šilto bendravimo, lakstymų nuo lietaus, ar bandymų pasišildyti sustirusias rankas virš laužo. Dėl ko labiausiai apsidžiaugiau, vos atvykusi pas draugę į kaimą, buvo tai, jog namie radau veikiančią spausdinimo mašinėlę - kaip mažas vaikas gavęs saldainį išsišiepiau ir žinoma puoliau prie mašinėlės, iš pradžių atsargiai beprasmiškai spaudinėjau mygtukus, lyg norėdama su aparatu susipažinti, o tuomet įsidrąsinusi parašiau kelias pastraipas savo knygai. Jausmas buvo neapsakomai geras! Negaliu sulaukti tos dienos, kai spausdinimo mašinėlė puoš ir mano namus.

Nepraėjus ilgam po rudeninės iškylos, buvo dar viena proga švęsti. Kad ir kaip keista, ši svarbi diena sutapo ir su mano darbo grafiku, todėl negalvodama apie plaukų šampūnus ar blakstienų tušus, galėjau pasimėgauti savo ir Boo dviejų metų sukaktuvėmis! Sunku ir patikėti, jog taip greit prabėgo jau net du metai, tačiau tuo pat metu atrodo, jog kartu mes jau esame praleidę visą amžinybę. Tikriausiai taip būna, kai laikas bėga nepastebimai, kai žmogų per palyginamai nelabai ilgą tarpą jau pažįsti puikiai. Nedovanojome vienas kitam dovanų, nusprendėme jog geriau nueisime ir pabūsime kur nors dviese, ir pasimėgausime vienas kitu, tokią malonią dieną. Po ilgų dvejonių atsidūrėme Užupyje ir užsukome į jau seniai nužiūrėtą "Senąją Užupio Piceriją", kurią aplankyti planavome jau gan seniai, tačiau situacija vis nesusiklostydavo taip, jog imtume ir ten nueitume. Užkimšę skrandukus tikrai skania pica ir pasimėgavę taure vyno, dar paklaidžiojome romantiškomis Užupio gatvelėmis, prisimindami pirmuosius pasimatymus ir kalbėdami apie ateitį.

Neveltui taip myliu rudenį. Net jei būtent šiuo metų laiku dažniausiai atklysta pesimistinės mintys, kurios tarsi inkaras verčia tave stovėti vienoje vietoje, trukdo tobulėti ir tiesiog imi galvoti, jog nieko geriau daugiau ir nepasieksi. Tačiau net tai negali išsklaidyti stebuklingos rudens auros, kuri taip lengvai yra jaučiama, kai tiesiog vaikštai miesto gatvėmis, batų galais spardydamas lapus, kol vėsus vėjas tau velia plaukus, o mylimo žmogaus delnas šildo tavo ranką... Mieliausi ir švelniausi prisiminimai visuomet lieka iš rudens laikotarpio. Net jei orui ir šalant imu vis labiau laukti žiemos ir Kalėdų, tikrai žinau, jog greit imsiu ilgėtis pabėgusio rudens ir spalvotų jo lapų gamos.

Tyloje skamba: Damien Rice - 9 Crimes

tuning in

Galbūt jau savaitę laiko norėjau ramiai prisėsti prie kompiuterio ir parašyti naują postą. Tačiau atrodo galvoje švilpauja rudeniniai vėjai ir nė neketina iš ten pasitraukti. Todėl tiesiog trumpai noriu paminėti keletą dalykų, kurie turėjo gražiai įsipinti į normalų įrašą (bet kadangi, akivaizdu, jog šiuo metu nesugebu tokio parašyti).

Pirmiausia, noriu nuoširdžiai padėkoti dvejoms blogerėms, nes tik jų dėka šis blogas gali pasipuikuoti nuostabiu nauju dizainu! Didelis ir nuoširdus ačiū Allison, nes sudalyvavusi jos rengtame pirmajame giveaway aš laimėjau nemokamą dizainą iš kitos puikios blogerės Kotrynos (kuri ne tik sukūrė šį dizainą, bet ir man, nelabai ką išmanančiai apie kompiuterius, padėjo viską sutvarkyti iki galo, o vargo tikrai buvo, todėl lieku skoloje šokolado plytelę.) Ačiū Jums abiems!

Toliau - mano pažadas rašyti reguliariau, bent kartą per savaitę. Tikrai nesu patenkinta savo tingumu ir darbų atidėliojimu ir kuo puikiausiai suprantu, jog blogams reikia stabilumo, kurio iki šiol aš nesuteikdavau. Tikiuosi, jog nuo šiol tai pasikeis, nes aš pasiruošusi stoti į kovą su tuo tinginiu, kuris labai jaukiai gyvena manyje jau n metų. Stabilumo ir reguliarumo noriu dar ir dėl to, jog jaučiu, jog dabar būtų pats laikas į visą tai žiūrėti kiek rimčiau, nes šis blogas reiškia man tikrai daug, nors žiūrint iš šono tikriausiai to niekas nepasakytų (ups, my bad).

Siekiant aukščiau minėto tikslo, ateičiai turiu numačiusi kelias įrašų idėjas, kurios iš manęs išsunks nemažai pastangų, bet norėčiau tikėti, jog jos bus mielos ne tik man, bet ir skaitytojams, kurie čia pasirodo taip pat retai, kaip ir aš pati (tai turėtų pasikeisti). Žinant, kad esu tikrai daug pažadantis žmogus, kuris mėgsta nepabaigti pradėtų darbų, tikiuosi, jog visi planai susiję su vintage freak blogu, neliks tik planais, bet virs į realybę. Dažnai jaučiu, jog man reikia to papildomo spyrio iš aplinkinių, nes tik taip suprantu kad tai, ką darau, iš tiesų yra svarbu ir verta visų pastangų.

Svajoju, jog naujas dizainas reiškia ir naują pradžią, iš kurios tikiuosi tikrai nemažai. Svarbiausia nepasiduoti ir nemesti visko, nė nepradėjus, nes jaučiu jog net ir rašydama visiškas blevyzgas, einu tinkamu keliu. (dalis apie visiškas blevyzgas turėtų pasikeisti!) Žinau ką ir kaip reikia daryti toliau, todėl nepabėkit niekur toli, nes esu pasiruošusi keistis! (truputį).

Tyloje skamba: OneRepublic - Counting Stars

the last saturday of this summer

Jau girdžiu rudens beldimą į duris. Ir tikrai džiaugiuosi, nes būtent auksinių lapų sezonas yra mano mėgstamiausias. Vėsūs, dažnai lietingi vakarai, rūko apgaubti rytai, ir auksiniai bei nekaitinantys saulės spinduliai - visa tai tarsi atgaivina mano sielą ir būtent rudenį oras pakelia mano nuotaiką.

Tačiau ši vasara (kaip žmogui, negalinčiam pakęsti karštų dienų) tikrai buvo viena iš įsimintiniausių. Nors vos tik pagalvojus, atrodo, nieko labai daug ir nesugebėjau nuveikti, tačiau keli prisiminimai priverčia nusišypsoti, širdies sparneliai maloniai suplazda. Svarbiausias vasaros įvykis yra tai, jog jau sugebėjau įvykdyti savo sąrašo, apie kurį rašiau praeitame įraše, vieną punktą: apsilankyti muzikos festivalyje.

Sudalyvauti tokiame renginyje norėjau kažkur nuo šešiolikos metų, tačiau tuomet vasaros festivalių nebuvo tiek daug, galimybių nuvažiuoti į jau esančius, taip pat nebuvo. Praeitais, 2012 metais, susigriebiau per vėlai, todėl bilietų kainos buvo nežmoniškai aukštos net ir dirbančiai studentei. Todėl žinojau, jog šiais metais tai pagaliau turi įvykti. Dėl kelių priežasčių pasirinkau Karklės festivalį (viskas vyko prie jūros - didžiausias, bet ne vienintelis, pliusas).  Pora trumpų pokalbių su draugais, festivalio laukimas ir... dabar visa tai tik gražus ir spalvotas prisiminimas.

Rytai praleisti su arbatos puodeliu kopose, kai priešais tave tyliai banguoja jūra, o saulė dar tik kyla į viršų, yra viskas, ko man užtektų, jog galiausiai su malonumu kelčiausi anksti ryte su gera nuotaika. Žmonės, su kuriais teko susipažinti ir pabendrauti daugiau, nei kelias minutes, pasirodė be galo šilti. Vakarai, praleisti trypčiojant pagal "Antį", "Liūdnus Slibinus" ar "Rasmus" buvo maloniai sekinantys. Nuovargis, kurį labiausiai imi jausti vos tik atsigulęs į palapinę versdavo nusišypsoti, juk ne kiekvieną dieną gali pasimėgauti dešimčia koncertų.

Ir vos tik pagalvoji, jog štai, festivalis pasibaigė ir jau laikas namo: kelionė maršrutu Karklė-Vilnius pranoksta visus lūkesčius, vos tik susipažinus su savo kelionės draugais, bandant milžiniškus krepšius sutalpinti į mažą bagažinę, kurioje jau ir taip nėra vietos. Juokas, nuovargis akyse, šypsenos ir nuotykių pasidalinimas mus lydėjo visą kelią.


Laikas, praleistas ten, tikrai vertas išleistų pinigų. Žinoma, nebuvo viskas taip tobula, kaip gali tikėtis svajotojas, kuris dar niekada nedalyvavo jokiame festivalyje (aš), tačiau nepaisant kelių nesusipratimų, kurie būtent tą akimirką ir kažkiek sugadino nuotaiką, viskas buvo puiku, tai rodo ir tai, jog rožinės spalvos apyrankė vis dar puikuojasi ant mano riešo, galbūt pavyks ją išsaugoti iki kitų metų?

Taip, vasara buvo puiki. Sugalvota knygos idėja ir netgi rašymas po truputį juda į priekį. Mamos gimtadienis atšvęstas Vilniuje, kurio dėka po visos dienos pasivaikščiojimų nebegalėjau jausti kojų. Ramūs ir romantiški naktiniai pasivaikščiojimai su sužadėtiniu ir mūsų šunyte. Daug ką žadantys ateities planai. Po truputį pradėjęs ryškėti mano ateities asmenybės ir gyvenimo portretas. Asmeninės vasaros palydos Karklės festivalyje, šokiai jūroje, šalia gyvai pasirodant Gjan, kai atrodė visiškai nesvarbu, jog šalia buvo dar ir tūkstantis nepažįstamų žmonių... Džiaugiuosi, jog vienas punktas iš 101 sąrašo jau pažymėtas varnele. Gera pradžia - pusė darbo, ar ne?


Tyloje groja: Imagine Dragons - It's Time