knygų iššūkis, alternative book: Prestižas

Bet kuris mėgstantis skaityti lengvai pripažins, jog knygos yra geresnės nei jų ekranizacijos, neretai filmas net gali sugadinti geros knygos siužetą. Žinoma, visada yra išimčių. Mano perskaityta knyga "Prestižas" taipogi yra "susukta" į filmą ir didžiausia klaida buvo ta, jog būtent Christopher'io Nolan'o režisuotą filmą pamačiau pirmiau, nei perskaičiau Priest'o knygą. Šiuo atveju tikrai negalėčiau teigti, jog filmas yra siaubingas ir iki knygos gerumo jam (filmui) reikia šimtamylių batų. Ne. Tačiau skaitydama knygą vis pagaudavau save ieškodama sąsajų su filmu, vis bandžiau atsiminti ekranizacijos eiluškumą. Galbūt dėl to knygos pradžia buvo kiek sunkiai įveikiama. Kadangi vis galvodavau apie tai, ką mačiau ekrane, buvo sunku susikaupti ties parašytu tekstu ir tiesiog mėgautis pateikta istorija.

"Prestižas" ypač patiks tiems, kurie domisi magija. Nors knygoje nėra atskleidžiamos triukų paslaptys, tačiau autorius puikiai pavaizdavo kaip Viktorijos laikais, megėjai magai stengėsi prasimušti scenos pasaulyje, įdėdami visą save ir aukodami savo laiką. Pagrindinis knygos siužetas: dviejų magų kova tarpusavyje. Atskleisti kažką daugiau, būtų tiesiog nusikaltimas. Visa istorija pasakojama keturių veikėjų lūpomis; sulyg kiekvieno pasakojimu imi suprasti kas, kodėl ir kaip tiksliai įvyko. Kiekvienas pasakojimas atskleidžia vis daugiau detalių ir vis geriau galima suvokti visos istorijos prasmę. Pasirinkęs tokį pasakojimo būdą, rašytojas Priest'as tikrai nesuklydo, kadangi taip jis galėjo apgaudinėti skaitytojus, tarsi rašydamas pats atliktų vieną iš magijos triukų. Sulyg kiekvieno veikėjo skyriumi, aiškėjant vis daugiau detalių, kulminacija ir tikrai netikėta pabaiga išaiškėja tik pačioje pabaigoje.

Nors ir minėjau, jog padariau klaidą dėl to, jog pirma pamačiau filmą, džiaugiuosi, jog knygoje viskas buvo kiek kitaip. Kai kurie įvykiai filme buvo supaprastinti ar tiesiog padaryti taip, kad padarytų didesnį įspūdį, tačiau knygoje viskas išplėtota logiškiau, nuosėkliau ir žinoma, knygos versija intriguoja daug labiau. Perskaičiusi paskutinį puslapį, su viltimi verčiau dar, tačiau pabaiga yra pabaiga. Ši knyga tikrai tokia, kurią baigę skaityti nepamiršite jos taip greit, kaip gali atrodyti iš pradžių. Netikėta pabaiga, po kurios norisi skaityti dar ir dar... Gaila, kad nėra tokių magijos triukų, kurie padėtų perskaityti ir tolimesnę istorijos dalį, kuri nėra aprašyta.


Tyloje skamba:
Dillon - Thirteen

drowning

Šį kart nepasakysiu nieko naujo, įdomaus ar verčiančio susimąstyti. Nors tikriausiai taip yra visada. Gyvenimas tikrai mėgsta tyčiotis iš mūsų, paprastų gyventojų, kurie vis lenkia nugarą, kabinasi nagais ir dantimis į geresnį rytojų ir stengiasi rasti savo vietą šiame pasaulyje. Tačiau argi kada gyvenime viskas gali būti taip paprasta? Negana visų pastangų, atrodo pati visata nesustodama siunčia ir siunčia įvairias kliūtis, trukdžius ar blaškymus; lyg ir be to būtų lengva...

Pastaruoju metu tikrai stengiausi keistis, bandžiau žengti didesnį ir tvirtesnį žingsnį link tokios savo asmenybės, kokios atrodo tikrai norėčiau, tačiau it mažas vaikas, neapskaičiavęs savo galimybių, staiga krentu žemyn ir susižeidžiu. Po kiekvienos tokios nesėkmės, jėgų keltis ir vėl viską pradėti nuo pradžių, lieka vis mažiau ir mažiau (žinau, jog tai silpnų žmonių požymis, tačiau tiesa yra tokia). Labiausiai bijau to, kad galų gale jėgų ir netgi noro, visiškai nebeliks ir aš nepasieksiu gyvenime to, ko visada norėjau ir troškau. Ne kartą ir ne du jau teko girdėti dūžtančių svajonių garsą, kuris tyliame kambaryje skaudino labiau už viską, tačiau nežinia kaip, sugebėdavau atsistoti ir žengti pirmyn. Bijau jog išauš tokia diena, tai galiausiai į viską nusispjausiu ir tapsiu tiesiog viena iš tų žmonių, kurie yra tiesiog eilinė pilka dėlionės dalis, gyvenimo dėlionėje.

Sunkiausia ir tuomet, kai atrodo jog įdedi daug jėgų ir pastangų, bet galiausiai niekas to nepastebi ir tu lieki tiesiog neįvertintas. Tuomet nejučia imi galvoti, jog galbūt, iš pradžių galvoji, jog tik galbūt, kažką darai ne taip. Tada imi stengtis labiau, iš visos širdies, tačiau.. rezultatas tas pats. Būtent tada suvoki, jog eini klaidingu keliu, ir visiškai nesvarbu, jog tu šituo keliu gyvenime nori eiti. Tau tiesiog tai nelemta. Pasitikėjimas savimi krenta žemiau nulio ir staiga viskas tampa nebesvarbu. Ir kas toliau? Ką daryti tada, kai nė nenutuoki, kas iš tavęs bus? Ką daryti, kai neturi nė menkiausios idėjos, kas  tavęs laukia toliau? Tiesiog atrodo, jog stovi kryžkelėje; kad ir į kurią pusę pasuksi, viskas taip ir liks neapibrėžta. Kad ir kur nueisi, visur jausiesi taip, lyg nuolat skęstum.


Tyloje skamba: Gary Jules - Mad World

march's book: Šiukšlyno žmonės

 Matą ir Gustę, pagrindinius knygos veikėjus, pažįstu jau maždaug nuo 13 metų; būtent kai aš dar buvau tik paprasta paauglė, pirmą kartą perskaičiau "Šiukšlyno žmonės". Būtent šis Malūko romanas mano sąraše atsirado dėl to, nes žinojau, jog ši knyga, tikrai verta dėmesio, supratau ir tai, jog trylikametės mergaitės protas dar ne visiškai galėjo suprasti tokią žiaurios realybės istoriją. Kas be ko, kadangi mano atmintis ne pati geriausia, žinojau, jog šią knygą skaitysiu taip, lyg ją savo rankose laikyčiau pirmą kartą.

Tiesą pasakius, knyga mane šokiravo. Tikrai nesitikėjau tiek daug žiaurumo, smurto ir prievartos. Galbūt praeities aš, visko nesuprasdama arba tiesiog nenorėdama suprasti, užblokavau žiauriausius įvykius, ir ačiū Dievui, pabaigą, kadangi skaitant vis šlykštėjausi kai kurių veikėjų elgesiu. Puikiai suprantu, kad tokių žmonių, kurių elgesys ir dabar sukrečia visuomenę, yra apstu šioje žemėje, tačiau skaityti apie tai ir skaitant įsivaizduoti kiekvieną aprašomą smulkmeną.. krečia šiurpas ir šleikštulys ir nejučia imi nekęsti jų dar labiau.

Tačiau nors knyga atrodo paremta smurtu bei pasityčiojimu iš žmonių, aš dėmesį sutelkiau ties kita knygos puse. Vienišumas. Būtent šis jausmas mane ėmė persekioti vis labiau, kai perskaitytų puslapių skaičius vis didėjo. Šiukšlyno žmonės - dabar, kai knyga jau paliko ryškų pėdsaką mano širdyje ir galvoje, šiuos žodžius suprantu kitaip. Galvoje nebestovi purvini, šlykštūs ir atstumiantys žmonės, kurie pripažinkime, nėra malonūs ir nuo jų realybėje norisi bėgti kuo toliau. Dabar ši sąvoka asocijuojasi su vienišais, pasimetusiais ir gyvenimo kelią pametusiais žmonėmis.. ne, jie jau nebe žmonės. Jie tiesiog - tie. Tie, kurie nebeturi prasmės gyventi, tie, kurie nebežino kas yra šiluma, tie, kurie pamiršo, kas yra žmogiškas artumas ar paprastas pasitikėjimas. Tie, kurie nebeturi kito kelio, tiesiog būti vieniši. Tik toks kelias yra likęs tiems, kurie ne visada patys pasirenka tokį likimą.

"Gustė visada rinkosi vienatvę. Visada. Nieko neįsileido į vidų, lyg visa būtų plieninė. Gal visi vieniši tokie? Gal jie tarp mūsų gyvenantys šiukšlyno žmonės? Tarsi užmiršę praeitį, tarsi be ateities, tarsi vienadieniai drugeliai". Skaitydama šį romaną negalėjau nesižavėti šiukšlyno žmonių stiprybe. Egzistuoti pasaulyje, kuriame esi vienas, visiškai vienas, turėtų būti be galo sunku. Kaip kad ir Matas, pagrindinis knygos veikėjas, ne kartą minėjo: nėra nė vieno žmogaus šiame pasaulyje, kuriuo galėčiau pasitikėti. Žavėjo ne tik jų stiprybė, bet ir drąsa. Drąsa bandyti išgyventi net ir tada, kai pats gyvenimas kiša koją. Drąsa kabintis į gyvenimą ir siekti to, kas iš to tave paverstų į jį.

Pasakysiu tik tiek, kiekvienas, kuris mėgsta bent kartais į rankas paimti knygą, mano nuomone, turėtų perskaityti šią knygą. Romanas parašytas taip, jog perskaitęs kelis puslapius, norėsi perskaityti dar ir dar kelis, o po to dar ir taip iki tol, kol užvertęs knygos paskutinį lapą pagalvosi, jog tau iš tiesų pasisekė, kad gyveni kitokį gyvenimą, nei teko gyventi knygos veikėjams: kupiną amžinos baimės, tamsos ir skaudaus vienišumo.


Tyloje skamba: Swedish House Mafia - Don't You Worry Child

little bit better

        Žvelgiant į kalendorių ir į vaizdą už lango, gali pagalvoti jog kažką sumaišei. Sniegas ir žiemiškas šaltukas, atrodo nė neketina trauktis iš mūsų kiemų, nors visi aplink su nekantrumu laukia švelnių, pavasarinių saulės spindulių, kurie galutinai išbudintų ir išjundintų visus po ilgo žiemos miego. Aš taipogi pasiilgau žaliuojančių medžių bei lengvo vėjo, kuris dvelkdamas pavasariu, leidžia lengviau atsikvėpti.

Tačiau kaip ir kiekvienais metais, besikeičiant metų laikui, mane visada apima šiokia tokia tariama "depresija". Nesvarbu ar rudenį keičia žiema ar pavasarį - vasara. Į galvą ima plūsti įvairios mintys, kurios mane truputį slegia. Tačiau nemanau, kad tai labai blogai, nes tuomet truputį sustoju, apgalvoju tai, kas man svarbu, suvokiu ką reikėtų keisti ir galbūt, žinoma jog ne visada, kadangi esu labiau žodžių, o ne veiksmų žmogus, bandau tai įgyvendinti. Ne išimtis ir šis mėnuo.

Jau esu rašiusi apie tai, jog klaidos, kurias padarome, nulemia mūsų asmenybę ir būtent dėl tos priežasties, jei kas nors suteiktų galimybę grįžti atgal, nekeisčiau nieko. Bent jau dabar laikosi tokios nuomonės, nes visgi bijočiau pasėkmių, jog nepadariusi tam tikrų savo gyvenimo klaidų, būčiau visai kitoks žmogus dabar. O turint omenyje tai, jog po truputį, mažais žingsneliais, pagaliau pradėjau eiti savo norimos asmenybės ir norimo gyvenimo keliu, nerizikuočiau prarasti tokio progreso. Tačiau kadangi aš esu tik paprastas ir klystantis žmogus, savo praeities šešėlyje esu ryškiai įrašiusi keletą poelgių, kurių gailiuosi iš visos širdies. Galbūt laikui bėgant kai kuriuos pamiršiu, tačiau vienas iš jų liks su manimi visą likusį gyvenimą. Ir manau jog taip būtų geriausia. Šis išgyvenimas man - skaudi pamoka, kurią išmokau savo skausmo kaina, todėl tikiuosi, jog atėjus tam tikram laikui, sugebėsiu pasielgti tinkamai ir nekartoti savo klaidos. Ir dabar, kai pavasaris jau norėtų pasibelsti į mūsų duris, darosi vis sunkiau ignoruoti kaltės jausmą, kuris jau spėjo tapti mano artimu draugu ir kompanionu.

Ir nors niekada nebuvau religinga ir šventai tikinti Dievu, šiandien pabandžiau kai ką nauja, apsilankiau Arkikatedroje ir ne dėl to, jog norėjau tik pasigrožėti architektūra ir padaryti keleta nuotraukų su savo telefonu. Ir negalėčiau pasakyti, jog ėjau ten melstis Dievui ar prašyti, jog mano gyvenimas staiga taptų sėkmingas ar tobulas. Nuėjau ten dėl to, nes jaučiau, jog to reikėjo, atsisėdusi ir pajutusi tą ramybę, kuri ten tarsi įsiskverbusi į kiekvieną kampelį, galiausiai sugebėjau padaryti tai, ką turėjau padaryti jau seniai - atsiprašyti. Po gan ilgo laiko tarpsnio, tarsi vėl galėjau ramiai klausytis savo minčių, kurios pasidarė vėl suprantamos. Žinoma suprantu, jog atsiprašymas praeities nepakeis ir mano klaidos neištaisys, tai jau tiesiog mano gyvenimo dalis, su kuria turiu susitaikyti ir išmokti gyventi, tačiau bent jau kažkuriam laikui pasijaučiau... ramiau. Atrodo tiek nedaug reikėjo: prisėsti, susikaupti, tyliai ir netrukdomai apgalvoti viską dar kartą, suprasti savo jausmus ir tiesiog pripažinti nemalonią tiesą. Ir nors niekas praktiškai nepasikeitė, tačiau morališkai jaučiuosi geriau, lyg pagaliau padariusi tai, ko mano siela reikalavo jau ilgą laiką. Kartais užtenka tiesiog atvirai sau pripažinti savo klaidas ir nuoširdžiai atsiprašyti, jog kaltė, slegianti pečius, bent kiek palengvėtų.

Tyloje skamba: Nina Nesbitt - Make Me Fall

february's book: Dubliniečiai

"Džeimsas Džoisas tikrai dėmesio vertas rašytojas",- šiuos žodžius girdėjau ne iš vieno ir ne iš dviejų žmonių, todėl būtent kelių savo dėstytojų ir pažįstamų teigiamų atsiliepimų dėka, į savo sąrašą nusprendžiau įrašyti būtent jo kūrinį "Dubliniečiai". Tai apsakymų rinkinys, kuriuose aprašoma XX amžiaus pradžios Airijos bendruomenės gyvenimas.

Su malonumu galiu pripažinti, jog knyga manęs nenuvylė. Apsakymai skaitėsi lengvai ir noro, užversti nebaigtą knygą, nebuvo. Kiekviename apsakyme buvo galima įžvelgti ir dabartinių laikų problemas, kurios žinoma, yra aktualios ne tik Airijoje, bet ir visame pasaulyje. Galbūt todėl knyga tapusi tokia populiari anuomet, nedingsta iš žmonių atminties dar ir dabar.

Skaitydama kai kuriuos apsakymus, kaip pavyzdžiui "Nelaimingas atsitikimas", pasijaučiau tokia pat vieniša, kaip ir pagrindinis veikėjas ponas Džeimsis Dafis. Atrodo jog rašytojo žodžiai įsismelkė ne tik į vaizduotę, bet ir į širdies gilumą. Vienišumas, nusivylimas, supratimas, jog neliko nieko kita, tik laukti savo mirties.. Ir nors realybėje tikrai apie tai paprastomis dienomis nepagalvočiau, tačiau būtent šis apsakymas privertė trumpam sustoti ir pagalvoti.

"Jis irgi gyvens vienišas, kol irgi mirs, nustos egzistavęs, virs prisiminimu - jei bus kam jį prisiminti". Tikriausiai šis sakinys geriausiai atspinti kiekvieno žmogaus baimę. Ir ne, tai ne gyvenimas visiškoje vienatvėje. Juk kiekvienas iš mūsų nenori palikti šio pasaulio, nepalikęs jokio pėdsako, visi mes galime išeiti ramia sąžine tik tuomet, kai esame įsitikinę, jog mus kažkas atsimins.


Tyloje skamba: Hurts - Evelyn

new way of thinking

Jau kuris laikas vis dažniau pagalvoju, jog esu siaubingai nepatenkinta savo figūra. Vis pasižiūrėdama į veidrodį nusiviliu savimi, kadangi ankstyvoje paauglystėje, buvau liekna it smilga, būtent taip mane ir vadindavo draugai. Žinoma, bręstant kūnas keičiasi, tačiau aš nesugebėjau prisižūrėti savęs tuo metu, o po to kurį laiką viskas buvo gerai, nes galvoje švilpavo vėjai.. Tačiau dabar matydama savo atvaizdą tik susiraukiu, galvodama, jog jei gali ir kitos, kodėl negaliu ir aš?

Didžiausia problema esu aš pati. Prisipažinsiu, neturiu valios. Retai kada baigiu tai, ką pradėjusi. Retai kada iš vis imuosi kažką pradėti. Nors ir puikiai suprantu, jog kliudau pati sau pasiekti tai, ko pati noriu, nieko pakeisti negaliu. Sunkiausia yra pradėti, perlipti per save. Tačiau su kiekviena prabėgančia diena imu suprasti, jog to noriu vis labiau. Noriu stovėdama prieš veidrodį džiaugtis matomu atvaizdu, o ne tyliai nekęsti savęs ir keikti prastus mitybos įpročius ir sporto trūkumą.

Ir ne, šį kartą nesakysiu, jog viską pradėsiu nuo kitos savaitės, nes "pradėti nuo savaitės vidurio yra tiesiog nepatogu". Ne, šį kart nesilaikysiu dar vienos kvailos dietos, kuri tik alina mano organizmą ir po kelių dienų viską mesčiau vos tik pradėjusi justi nuovargį ir stresą. Šį kart suprantu, jog viskas turi vykti iš širdies ir kelių dienų dieta nepadės palaikyti norimo svorio ilgame laiko tarpe. Norint pasiekti tikrų rezultatų, reikia įdėti ir tikro bei sunkaus darbo. Nuo ŠIANDIEN, jokio nesveiko maisto, jokių gazuotų gėrimų, jokių greitų užkandžių po darbo ar vakare prie filmo, jokio aliejumi permirkusio maisto. Daugiau judėjimo, sporto namie, o ir nutirpus šitam nelemtam ledui, ir bėgiojimo lauke. Idėjos galvoje, ką galėčiau padaryti dėl išsvajotosios figūros ir geresnės savijautos, yra tikrai didelės ir pribrandintos. Tikiuosi, jog šį kartą viskas nesibaigs po dienos ar dviejų, tikiuosi jog sugebėsiu perlipti per save.

Kadangi pažįstu save, per daug tikėtis iš viso šito plano, nelabai ir verta. Tačiau juk naujųjų metų plane buvo punktas, kuriame minėjau, jog sieksiu savo norimos figūros, todėl tikrai stengsiuosi padaryti viską, kad tik nepasiduočiau dar nė nepradėjusi. Tikiuosi, jog valia tik stiprės, o tuomet.. kai po mėnesio ar dviejų imsiu matyti bent menkiausius rezultatus, žinau, jog užsivesiu it nesustabdomas varikliukas, ir viskas eisis daug lengviau. Svarbiausia tai, jog šį kart tikrai tikiu savimi. Tereikia nesustoti ir eiti į priekį, kovojant su didžiausiu priešu - pačia savimi.

                                                                                                               

                                                                                                   Tyloje skamba: Birdy - 1901

messed up writting

Kai už lango miestas jau miega ir yra paskendęs tamsoje, kai tylos nedrumščia mašinų keliamas burzgesys, o kambaryje girdisi tik mėgstamos dainos muzikos garsai, tuomet jaučiuosi atsipalaidavusi ir tik tuomet galiu girdėti savo mintis. Dažnai pagalvoju, jog bent kelias dienas norėčiau praleisti kur nors užmiestyje, pailsėti nuo rutinos ir greito miesto tempo. Norėčiau pakvėpuoti tuo tyresniu oru, kuris turi tokį gaivų kvapą ir maloniai kutena nosį iš vidaus, pripildydamas plaučius džiaugsmingu lengvumu...

Naujųjų metų dienos bėga dar greičiau, nei pernykščių. Atrodo pasaulis ką tik atšventė naujuosius metus, o štai jau ir laikas nuplėšti pirmojo mėnesio kalendoriaus lapą. Ir galvojant apie praėjusias dienas, bei suprantant, jog nieko ypatinga nesugebėjau per jas nuveikti, apima lengva depresija. Sunkumas viduje ir nusivylimas, būtent tai, ką dabar jaučiu.

Blogiausia yra tai, jog rašymas pastarosiomis savaitėmis man yra tarsi iššūkis. Viena mintis šokinėja nuo kitos, taip ir neleisdamos pagauti tos vientisos idėjos, kuri padėtų plėtoti sekančius sakinius. Ne vieną ir ne du kartus vis bandžiau parašyti bent pusėtinai gerą įrašą, tačiau viskas galiausiai baigdavosi taip pat: naršyklės uždarymu. Galbūt mano mūzos paukštė trumpam mane paliko ir nusprendė pailsėti, galbūt vienodos dienos ir nuovargis mane veikia neigiamai. O galbūt tiesiog kažkas neduoda man ramybės ir neleidžia susikaupti ties rašymu, taip, kaip sugebėdavau ankščiau. Žinau, jog tai tik laikina kliūtis, juk net ir didiems rašytojams atsitinka taip, kaip ir man dabar. Tačiau suvokimas, jog net savo minčių užrašyti nesugedu deramai, veda mane iš proto dar labiau.

Tikiuosi, jog šis nekūrybiškumo debesėlis greit bus nupūstas to žvarbaus vėjo, kuris girdėti lauke net ir šiltai sėdint lovoje. Nes negalėdama išreikšti savo minčių ant popieriaus, ar šiuo atveju, netikrame lape, kompiuterio ekrane, jaučiuosi visiškai bejėgė. Lyg vienintėlis dalykas, kurį kažkiek sugebėčiau atlikti tinkamai, man nebesisektų. Suprantu, jog rašymui niekada nerodžiau tokio dėmesio, kokį galbūt turėčiau jam skirti, tačiau tai tiesiog išeidavo savaime. O šiomis savaitėmis tarsi.. blokas. O gi kokiam žmogui, dievinančiam greitį patiktų, jog jo mašinos ratus užblokuotų ir jis turėtų mėgautis vėžlio lėtumu..

Tyloje skamba: Janet Devlin - Your Song