finding myself

Pastarąjį.. mėnesį (negaliu patikėti, kad praėjo tiek daug laiko nuo paskutiniojo mano įrašo) mintyse vis bandžiau (still in progress) suprasti ko aš noriu iš gyvenimo, kas manęs laukia ateityje, ir visgi kas aš esu. Gyvenimas per tą laiką nė nenorėjo visko palengvinti, kadangi visiškai netikėtai atsidūriau siaubingoje kryžkelėje ir stovėdama viduryje bei nežinodama ką pasirinkti, jaučiausi prasčiau nei prastai. Bemiegės naktys, ašaros ir svajonių dužimo skausmas, antrą kartą per porą metų. Nors lygiai tą patį patyriau jau antrą kartą, skaudėjo ne mažiau. Dar ir dabar nesu 100% užtikrinta, jog pasirinkau teisingą kryptį, tačiau juk laikas parodys tiesą, visada parodo, geruoju ar bloguoju.

Taipogi laikui bėgant tikiuosi, jog pasieksiu tikslų, kuriuos išsikėliau sau per visą tylos mėnesį. Ir galiu pasakyti tiek, jog iš savęs šį kart reikalausiu daug, kadangi po
tuputį mintyse ima ryškėti vaizdas to žmogaus, kurį galiausiai noriu matyti veidrodyje kiekvieną rytą. Į tikslų sąrašą įeina begalės dalykų, pradedant nuo smulkiausių, kurie atrodo nieko neturėtų keisti, iki tokių didelių, jog tikrai abejoju savo jėgomis juos pasiekti. Tačiau norint išpildyti viską maksimaliai, juk reikia norėti daug? Labiau už viską tikiuosi, jog nepritrūksiu drąsos, ryžto ir valios, žinau jog šių savybių man siaubingai trūksta.

Beje, kalbant apie tikslus, visai netikėtai teko užtikti vieną įdomų projektą, kuris tokiems kaip aš, gali būti lengvas spyris į tam tikrą vietą. Projektas vadinasi "Day Zero. 101 Thing in 1001 Days" Idėja paprasta, tereikia sudaryti sąrašą dalykų, kuriuos nori įvykdyti savo gyvenime. Kad viską padarytum, turi 1001 dieną. Kokia to esmė? Asmeniškai aš dievinu sudarinėti sąrašus, kadangi būtent tuomet jaučiu didesnę atsakomybę sau. Juk atrodo kiekvienas žinome ko norime ir vis galvojame: "Kada nors aš tai pasieksiu". Tačiau šis projektas duoda galimybę išbandyti save ir įsprausti save į laiko rėmus. Ar sugebėsi įvykdyti savo wishlist'ą, per duotą laiką? Aš savo sąrašą jau sudariau, tačiau prisipažinsiu, maniau jog pats norų surašymas bus daug lengvesnis. Kiekvieną dieną visi mes pagalvojame ko norėtume, nesvarbu ar tai planai nuvykti į kitą šalį ar tiesiog mintys apie sniego karą žiemą. Tačiau kad ir kokie mes, žmonės, esame gobšūs, 101 noras yra labai daug. Kol galiausiai baigiau savo sąrašą, užtrukau galbūt savaitę. Parašiusiu kažkur 80 norų sustojau, nes atrodė, jog viskas, daugiau nieko nenoriu, atrodė, jog parašiau viską, kas tik buvo įdomu man. Žinoma, pasikapsčiusi savyje giliau, sugalvojau ir likusius punktus. Net juokavau svarstydama kas bus sunkiau, išpildyti sąrašą ar jį sukurti.
Pamaniau, jog šis projektas būtų puiki galimybė išbandyti save ir savo galimybes. Taipogi puiki proga dažniau papildyti blogą įdomesniais įrašais, kurie susideda ne vien iš mano blevyzgojimų apie save ir tai kas dedasi mano galvoje, bet ir tokiais, kuriuose galėčiau aprašyti ir pati sekti savo progresą, aprašyti kiekvieną įvykdytą punktą, pasidžiaugti jog judu į priekį ir kas gi žino, galbūt net pradėčiau blogą pildyti ir savo pačios darytomis nuotraukomis, kurios būtų tarsi įrodymas ir atsiminimas apie mano pažangą.

Žinau, jog aš esu ne viena, jog yra daug žmonių, kurie vis dar neranda savo vietos šiame gyvenime, kuriems taip pat yra sunku suvokti kas būtent jie yra. Ir nors suprantu kaip tai vargina, norėčiau priminti banalią frazę: viskam ateina savas laikas. Galbūt šiuo metu šie žodžiai ir neguodžia, tačiau tikrai žinau, jog tai tiesa. Man jau dvidešimt vieneri, o aš dar tik pradedu po truputį suprasti kas esu ir kokia norėčiau būti. Kad ir kaip norėtųsi, jog "didysis nušvietimas" ateitų ankščiau (o galbūt kitų žmonių atveju vėliau) viskas vyksta pagal tam tikrą planą. Bent jau aš noriu tuo tikėti. Tikiu, jog kiekvienas iš mūsų turime praeiti tam tikrą nežinomybės ir pasimetimo kelią, kuris galiausiai mus nuves į tokią ateitį, apie kurią galbūt nebūtume galėje pagalvoti tamsiausiomis gyvenimo akimirkomis.

Tyloje skamba: Destiny's Child - Say My Name (Cyril Hahn Remix)

P.S. atsiprašau už galimą minčių šokinėjimą ar nerišlius sakinius. Tiesiog po mėnesio tylos viduje prisikaupė visko tiek daug, jog sunku vieną mintį užlaikyti tiek ilgai, kad spėčiau tai perteikti kompiuterio ekrane.

time flies by

Paskutinis mėnesis reikalavo daug stiprių nervų ir jėgų: bemiegės naktys, neskani kava, studijos ir darbas, visa tai buvo mano kasdienybė. Kartais atrodydavo jog nebeištversiu ir išprotėsiu nuo tokios įtampos, kartais tiesiog paskęsdavau tokioje rutinoje ir atsijungdavau nuo pasaulio. Atrodė nesinorėjo nieko daugiau, išskyrus gulėjimą lovoje.
Šį kart skaudžiai, savo kailiu, įsitikinau, jog kiekvienas veiksmas turi savo pasėkmes, jog reikia gerai pagalvoti, prieš darant tai, ko vėliau gali tekti skaudžiai gailėtis. Supratau, kaip sunku kartais gali būti ištaisyti tam tikras klaidas. Tačiau dabar, jau po visko, galiu pasakyti, jog tikrai nuostabus jausmas yra tai, jog galiausiai susitvarkai visą betvarkę, kurią pats ir sujaukei savo gyvenime.


Tačiau dabar po truputį viskas grįžta į normalias vėžias, nors miego kūnui atrodo vis neužtenka. Bet jaučiu, kad galiausiai visiškai atsigausiu. Niekada nebūčiau pagalvojusi, jog suaugusiojo gyvenimas iš tiesų taip išsekina. Kai buvau dar maža mergaitė, negalėdavau sulaukti tos akimirkos kai pagaliau suaugsiu, galėsiu gyventi savo gyvenimą pagal savo taisykles ir pirkti tiek saldainių ir guminukų, kiek tik norėsiu. Paauglystėje troškau tos akimirkos, kai pagaliau išsikraustysiu iš tėvų namų, į kitą miestą ir iš vakarėlių namo grįšiu tik paryčiais; kai baigsiu mokyklą ir nebereikės lankyti tų kvailų pamokų. O dabar? Dabar su mielu noru grįžčiau į tas pačias pamokas, pas tuos pačius į mokytojus, į tą paprastą ir mažą gimtąjį miestelį, į taip išsiilgtus tėvų namus... Keista, jog būdami jauni taip trokštame suaugti ir gyventi savarankiškai. Atrodo nesuprantame, kaip iš tikro tai yra sunku, nors visi aplink tai tik ir kartoja. Bet visa tai suprantame tik tuomet, kai skaudžiai tai patiriame savo kailiu.

Rašant apie truputį labiau optimistiškus dalykus, reikėtų paminėti tai, jog pagaliau turiu idėją knygai! Taip, po tiek metų svajonių, jog kada nors parašysiu knygą, kažkas pajudėjo į priekį. Būtent idėja, ar tiksliau jos nebuvimas, trukdė visam progresui. Dabar reikia susikaupti, viską gerai apgalvoti ir bandyti pradėti rašyti pirmus savo knygos žodžius. Prisipažinsiu - bijau. Nė nežinau kiek metų laukiau šios akimirkos, kadangi nenorėjau imti ir rašyti apie bet ką. Laukiau, kol sugalvosiu kažką, kas man patiks ir užves mano rašymo varikliuką, suteiks jėgų mano fantazijai ir vaizduotei. O dabar, visoms sistemoms įsijungus, atrodo kartu atyvavosi ir baimės faktorius. Pesimistiškos mintys, tokios kaip "tu nesugebėsi", "tavo idėja niekam tikusi" ar "tu net nesugebi rašyti" tempia mane žemyn, tačiau tokiais momentais stengiuosi atsiminti savo senas ir tikras svajones, kurios pagaliau turi kažkokią galimybę išsipildyti - būtent tai padeda trumpam pamiršti savo kompleksus ir nebegalvoti apie blogiausius scenarijus. Tikiuosi, jog rašymo mūza nepaliks manęs vos tik imsiu rašyti, tikiuosi, jog vaizduotė nesugalvos užblokuoti geriausių minčių, kurios žinau, jog tūno mano galvoje ir laukia, kada bus išreikštos popieriaus lape.


Tyloje skamba: M83 - Midnight City

may's book: Erškėčių paukščiai

Jau ne vienerius ir ne dvejus metus norėjau perskaityti šią knygą, kadangi atsiliepimai iš aplinkinių rato, buvo daug žadantys, nors ir nemėgstu susidaryti išankstinės nuomonės apie knygas, nes tuomet dažnai tenka nusivilti. Tačiau dar jaunoje paauglystėje labai gąsdino knygos storis, kadangi vienintėlė tokia stora perskaityta knyga tuomet buvo Haris Poteris. Todėl kai prieš Naujuosius metus reikėjo sudaryti savo knygų sąrašą, apie šią knygą pagalvojau pirmiausia.

Ir ar šį kartą, prisiklausiusi aplinkinių rekomendacijų, nenusivyliau? Ne. Visų pirma, kas mane sužavėjo - lengvas rašymo stilius. Knyga skaitėsi labai greitai ir puslapis po puslapio.. nė nepastebėjau, kad knyga jau įpusėta. Antra, siužetas. Galvojant apie lietuvių rašytojų panašios tematikos knygą, galima paminėti Vinco Mykolaičio Putino "Altorių šešėly". Žinoma, pats knygų parašymo stilius skiriasi kaip diena ir naktis, tačiau, knygos panašios tuom, jog abi yra parašytos tam, kad būtų galima išreikšti meilę tarp eilinio žmogaus ir Dievo tarno - kunigo.

Labai patiko tai, jog veiksmas tęsiasi daug metų, todėl su pagrindine veikėja Mege esame supažindinti dar kai ji liejo ašaras dėl sutaršytos naujos lėlės. Vien tai, jog galime skaityti kaip mergaitė gyveno, tobulėjo, mokėsi ir tiesiog augo į suaugusį žmogų, priverčia labiau prisirišti prie veikėjo ir visai nenoromis pradedi linkėti jam tik sėkmės. Tačiau knygose, kaip ir gyvenime, vien tik spalvoto ir gražaus gyvenimo nebūna.

Skaitydama vietomis jaučiausi taip, lyg pati būčiau įsimylėjusi. Jutau ir tą nejaukų skausmą širdutėje, kai Megės mylimasis ją palikdavo vieną; tik su svajonėmis, kurioms nelemta išsipildyti. Jutau tą pakeliantį džiaugsmą, kai jie kalbėdavosi, kai jis pažiūrėdavo į ją daugiau nei į mažą mergaitę, o jau kaip į suaugusią moterį, kurią jis tikrai myli. Gailėjau kiekvieno veikėjo, kurio gyvenimo smėlio laikrodis galiausiai nustojo byrėti...

Šią knygą skaityti tikrai buvo verta. Meilė, kuri užgimė tarp mažos mergaitės, kuriai kunigas buvo pirmasis vaikiškas susižavėjimas ir tarp vyro, kuris nors save pažadėjęs Dievui, nuo pirmos akimirkos jautė norą apsaugoti mažąją mergaitę - visa tai galiausiai nuvedė į tyrą meilę, kuria jie niekada taip ir negalėjo pilnai pasidžiaugti, nes jo pasirinktas gyvenimas visą tai draudė. Meilė, kuriai nelemta išsipildyti, tačiau kuri buvo jaučiama kiekviename knygos puslapyje.

Tyloje skamba: Macy Gray - I Try

knygų iššūkis, alternative book: Prestižas

Bet kuris mėgstantis skaityti lengvai pripažins, jog knygos yra geresnės nei jų ekranizacijos, neretai filmas net gali sugadinti geros knygos siužetą. Žinoma, visada yra išimčių. Mano perskaityta knyga "Prestižas" taipogi yra "susukta" į filmą ir didžiausia klaida buvo ta, jog būtent Christopher'io Nolan'o režisuotą filmą pamačiau pirmiau, nei perskaičiau Priest'o knygą. Šiuo atveju tikrai negalėčiau teigti, jog filmas yra siaubingas ir iki knygos gerumo jam (filmui) reikia šimtamylių batų. Ne. Tačiau skaitydama knygą vis pagaudavau save ieškodama sąsajų su filmu, vis bandžiau atsiminti ekranizacijos eiluškumą. Galbūt dėl to knygos pradžia buvo kiek sunkiai įveikiama. Kadangi vis galvodavau apie tai, ką mačiau ekrane, buvo sunku susikaupti ties parašytu tekstu ir tiesiog mėgautis pateikta istorija.

"Prestižas" ypač patiks tiems, kurie domisi magija. Nors knygoje nėra atskleidžiamos triukų paslaptys, tačiau autorius puikiai pavaizdavo kaip Viktorijos laikais, megėjai magai stengėsi prasimušti scenos pasaulyje, įdėdami visą save ir aukodami savo laiką. Pagrindinis knygos siužetas: dviejų magų kova tarpusavyje. Atskleisti kažką daugiau, būtų tiesiog nusikaltimas. Visa istorija pasakojama keturių veikėjų lūpomis; sulyg kiekvieno pasakojimu imi suprasti kas, kodėl ir kaip tiksliai įvyko. Kiekvienas pasakojimas atskleidžia vis daugiau detalių ir vis geriau galima suvokti visos istorijos prasmę. Pasirinkęs tokį pasakojimo būdą, rašytojas Priest'as tikrai nesuklydo, kadangi taip jis galėjo apgaudinėti skaitytojus, tarsi rašydamas pats atliktų vieną iš magijos triukų. Sulyg kiekvieno veikėjo skyriumi, aiškėjant vis daugiau detalių, kulminacija ir tikrai netikėta pabaiga išaiškėja tik pačioje pabaigoje.

Nors ir minėjau, jog padariau klaidą dėl to, jog pirma pamačiau filmą, džiaugiuosi, jog knygoje viskas buvo kiek kitaip. Kai kurie įvykiai filme buvo supaprastinti ar tiesiog padaryti taip, kad padarytų didesnį įspūdį, tačiau knygoje viskas išplėtota logiškiau, nuosėkliau ir žinoma, knygos versija intriguoja daug labiau. Perskaičiusi paskutinį puslapį, su viltimi verčiau dar, tačiau pabaiga yra pabaiga. Ši knyga tikrai tokia, kurią baigę skaityti nepamiršite jos taip greit, kaip gali atrodyti iš pradžių. Netikėta pabaiga, po kurios norisi skaityti dar ir dar... Gaila, kad nėra tokių magijos triukų, kurie padėtų perskaityti ir tolimesnę istorijos dalį, kuri nėra aprašyta.


Tyloje skamba:
Dillon - Thirteen

drowning

Šį kart nepasakysiu nieko naujo, įdomaus ar verčiančio susimąstyti. Nors tikriausiai taip yra visada. Gyvenimas tikrai mėgsta tyčiotis iš mūsų, paprastų gyventojų, kurie vis lenkia nugarą, kabinasi nagais ir dantimis į geresnį rytojų ir stengiasi rasti savo vietą šiame pasaulyje. Tačiau argi kada gyvenime viskas gali būti taip paprasta? Negana visų pastangų, atrodo pati visata nesustodama siunčia ir siunčia įvairias kliūtis, trukdžius ar blaškymus; lyg ir be to būtų lengva...

Pastaruoju metu tikrai stengiausi keistis, bandžiau žengti didesnį ir tvirtesnį žingsnį link tokios savo asmenybės, kokios atrodo tikrai norėčiau, tačiau it mažas vaikas, neapskaičiavęs savo galimybių, staiga krentu žemyn ir susižeidžiu. Po kiekvienos tokios nesėkmės, jėgų keltis ir vėl viską pradėti nuo pradžių, lieka vis mažiau ir mažiau (žinau, jog tai silpnų žmonių požymis, tačiau tiesa yra tokia). Labiausiai bijau to, kad galų gale jėgų ir netgi noro, visiškai nebeliks ir aš nepasieksiu gyvenime to, ko visada norėjau ir troškau. Ne kartą ir ne du jau teko girdėti dūžtančių svajonių garsą, kuris tyliame kambaryje skaudino labiau už viską, tačiau nežinia kaip, sugebėdavau atsistoti ir žengti pirmyn. Bijau jog išauš tokia diena, tai galiausiai į viską nusispjausiu ir tapsiu tiesiog viena iš tų žmonių, kurie yra tiesiog eilinė pilka dėlionės dalis, gyvenimo dėlionėje.

Sunkiausia ir tuomet, kai atrodo jog įdedi daug jėgų ir pastangų, bet galiausiai niekas to nepastebi ir tu lieki tiesiog neįvertintas. Tuomet nejučia imi galvoti, jog galbūt, iš pradžių galvoji, jog tik galbūt, kažką darai ne taip. Tada imi stengtis labiau, iš visos širdies, tačiau.. rezultatas tas pats. Būtent tada suvoki, jog eini klaidingu keliu, ir visiškai nesvarbu, jog tu šituo keliu gyvenime nori eiti. Tau tiesiog tai nelemta. Pasitikėjimas savimi krenta žemiau nulio ir staiga viskas tampa nebesvarbu. Ir kas toliau? Ką daryti tada, kai nė nenutuoki, kas iš tavęs bus? Ką daryti, kai neturi nė menkiausios idėjos, kas  tavęs laukia toliau? Tiesiog atrodo, jog stovi kryžkelėje; kad ir į kurią pusę pasuksi, viskas taip ir liks neapibrėžta. Kad ir kur nueisi, visur jausiesi taip, lyg nuolat skęstum.


Tyloje skamba: Gary Jules - Mad World

march's book: Šiukšlyno žmonės

 Matą ir Gustę, pagrindinius knygos veikėjus, pažįstu jau maždaug nuo 13 metų; būtent kai aš dar buvau tik paprasta paauglė, pirmą kartą perskaičiau "Šiukšlyno žmonės". Būtent šis Malūko romanas mano sąraše atsirado dėl to, nes žinojau, jog ši knyga, tikrai verta dėmesio, supratau ir tai, jog trylikametės mergaitės protas dar ne visiškai galėjo suprasti tokią žiaurios realybės istoriją. Kas be ko, kadangi mano atmintis ne pati geriausia, žinojau, jog šią knygą skaitysiu taip, lyg ją savo rankose laikyčiau pirmą kartą.

Tiesą pasakius, knyga mane šokiravo. Tikrai nesitikėjau tiek daug žiaurumo, smurto ir prievartos. Galbūt praeities aš, visko nesuprasdama arba tiesiog nenorėdama suprasti, užblokavau žiauriausius įvykius, ir ačiū Dievui, pabaigą, kadangi skaitant vis šlykštėjausi kai kurių veikėjų elgesiu. Puikiai suprantu, kad tokių žmonių, kurių elgesys ir dabar sukrečia visuomenę, yra apstu šioje žemėje, tačiau skaityti apie tai ir skaitant įsivaizduoti kiekvieną aprašomą smulkmeną.. krečia šiurpas ir šleikštulys ir nejučia imi nekęsti jų dar labiau.

Tačiau nors knyga atrodo paremta smurtu bei pasityčiojimu iš žmonių, aš dėmesį sutelkiau ties kita knygos puse. Vienišumas. Būtent šis jausmas mane ėmė persekioti vis labiau, kai perskaitytų puslapių skaičius vis didėjo. Šiukšlyno žmonės - dabar, kai knyga jau paliko ryškų pėdsaką mano širdyje ir galvoje, šiuos žodžius suprantu kitaip. Galvoje nebestovi purvini, šlykštūs ir atstumiantys žmonės, kurie pripažinkime, nėra malonūs ir nuo jų realybėje norisi bėgti kuo toliau. Dabar ši sąvoka asocijuojasi su vienišais, pasimetusiais ir gyvenimo kelią pametusiais žmonėmis.. ne, jie jau nebe žmonės. Jie tiesiog - tie. Tie, kurie nebeturi prasmės gyventi, tie, kurie nebežino kas yra šiluma, tie, kurie pamiršo, kas yra žmogiškas artumas ar paprastas pasitikėjimas. Tie, kurie nebeturi kito kelio, tiesiog būti vieniši. Tik toks kelias yra likęs tiems, kurie ne visada patys pasirenka tokį likimą.

"Gustė visada rinkosi vienatvę. Visada. Nieko neįsileido į vidų, lyg visa būtų plieninė. Gal visi vieniši tokie? Gal jie tarp mūsų gyvenantys šiukšlyno žmonės? Tarsi užmiršę praeitį, tarsi be ateities, tarsi vienadieniai drugeliai". Skaitydama šį romaną negalėjau nesižavėti šiukšlyno žmonių stiprybe. Egzistuoti pasaulyje, kuriame esi vienas, visiškai vienas, turėtų būti be galo sunku. Kaip kad ir Matas, pagrindinis knygos veikėjas, ne kartą minėjo: nėra nė vieno žmogaus šiame pasaulyje, kuriuo galėčiau pasitikėti. Žavėjo ne tik jų stiprybė, bet ir drąsa. Drąsa bandyti išgyventi net ir tada, kai pats gyvenimas kiša koją. Drąsa kabintis į gyvenimą ir siekti to, kas iš to tave paverstų į jį.

Pasakysiu tik tiek, kiekvienas, kuris mėgsta bent kartais į rankas paimti knygą, mano nuomone, turėtų perskaityti šią knygą. Romanas parašytas taip, jog perskaitęs kelis puslapius, norėsi perskaityti dar ir dar kelis, o po to dar ir taip iki tol, kol užvertęs knygos paskutinį lapą pagalvosi, jog tau iš tiesų pasisekė, kad gyveni kitokį gyvenimą, nei teko gyventi knygos veikėjams: kupiną amžinos baimės, tamsos ir skaudaus vienišumo.


Tyloje skamba: Swedish House Mafia - Don't You Worry Child

little bit better

        Žvelgiant į kalendorių ir į vaizdą už lango, gali pagalvoti jog kažką sumaišei. Sniegas ir žiemiškas šaltukas, atrodo nė neketina trauktis iš mūsų kiemų, nors visi aplink su nekantrumu laukia švelnių, pavasarinių saulės spindulių, kurie galutinai išbudintų ir išjundintų visus po ilgo žiemos miego. Aš taipogi pasiilgau žaliuojančių medžių bei lengvo vėjo, kuris dvelkdamas pavasariu, leidžia lengviau atsikvėpti.

Tačiau kaip ir kiekvienais metais, besikeičiant metų laikui, mane visada apima šiokia tokia tariama "depresija". Nesvarbu ar rudenį keičia žiema ar pavasarį - vasara. Į galvą ima plūsti įvairios mintys, kurios mane truputį slegia. Tačiau nemanau, kad tai labai blogai, nes tuomet truputį sustoju, apgalvoju tai, kas man svarbu, suvokiu ką reikėtų keisti ir galbūt, žinoma jog ne visada, kadangi esu labiau žodžių, o ne veiksmų žmogus, bandau tai įgyvendinti. Ne išimtis ir šis mėnuo.

Jau esu rašiusi apie tai, jog klaidos, kurias padarome, nulemia mūsų asmenybę ir būtent dėl tos priežasties, jei kas nors suteiktų galimybę grįžti atgal, nekeisčiau nieko. Bent jau dabar laikosi tokios nuomonės, nes visgi bijočiau pasėkmių, jog nepadariusi tam tikrų savo gyvenimo klaidų, būčiau visai kitoks žmogus dabar. O turint omenyje tai, jog po truputį, mažais žingsneliais, pagaliau pradėjau eiti savo norimos asmenybės ir norimo gyvenimo keliu, nerizikuočiau prarasti tokio progreso. Tačiau kadangi aš esu tik paprastas ir klystantis žmogus, savo praeities šešėlyje esu ryškiai įrašiusi keletą poelgių, kurių gailiuosi iš visos širdies. Galbūt laikui bėgant kai kuriuos pamiršiu, tačiau vienas iš jų liks su manimi visą likusį gyvenimą. Ir manau jog taip būtų geriausia. Šis išgyvenimas man - skaudi pamoka, kurią išmokau savo skausmo kaina, todėl tikiuosi, jog atėjus tam tikram laikui, sugebėsiu pasielgti tinkamai ir nekartoti savo klaidos. Ir dabar, kai pavasaris jau norėtų pasibelsti į mūsų duris, darosi vis sunkiau ignoruoti kaltės jausmą, kuris jau spėjo tapti mano artimu draugu ir kompanionu.

Ir nors niekada nebuvau religinga ir šventai tikinti Dievu, šiandien pabandžiau kai ką nauja, apsilankiau Arkikatedroje ir ne dėl to, jog norėjau tik pasigrožėti architektūra ir padaryti keleta nuotraukų su savo telefonu. Ir negalėčiau pasakyti, jog ėjau ten melstis Dievui ar prašyti, jog mano gyvenimas staiga taptų sėkmingas ar tobulas. Nuėjau ten dėl to, nes jaučiau, jog to reikėjo, atsisėdusi ir pajutusi tą ramybę, kuri ten tarsi įsiskverbusi į kiekvieną kampelį, galiausiai sugebėjau padaryti tai, ką turėjau padaryti jau seniai - atsiprašyti. Po gan ilgo laiko tarpsnio, tarsi vėl galėjau ramiai klausytis savo minčių, kurios pasidarė vėl suprantamos. Žinoma suprantu, jog atsiprašymas praeities nepakeis ir mano klaidos neištaisys, tai jau tiesiog mano gyvenimo dalis, su kuria turiu susitaikyti ir išmokti gyventi, tačiau bent jau kažkuriam laikui pasijaučiau... ramiau. Atrodo tiek nedaug reikėjo: prisėsti, susikaupti, tyliai ir netrukdomai apgalvoti viską dar kartą, suprasti savo jausmus ir tiesiog pripažinti nemalonią tiesą. Ir nors niekas praktiškai nepasikeitė, tačiau morališkai jaučiuosi geriau, lyg pagaliau padariusi tai, ko mano siela reikalavo jau ilgą laiką. Kartais užtenka tiesiog atvirai sau pripažinti savo klaidas ir nuoširdžiai atsiprašyti, jog kaltė, slegianti pečius, bent kiek palengvėtų.

Tyloje skamba: Nina Nesbitt - Make Me Fall