Dienos keičia dienas, mėnesiai keičia mėnesius, metai keičia metus. Vos spėjame sulaukti vienų švenčių, o lyg iš niekur atrodo pasirodo jau ir sekančios, atrodo dar nespėjome paslėpti kalėdinio dovanų popieriaus, o štai jau ne už kalnų ir Valentino diena ar kažkieno gimtadienis, kuris iš pradžių gali atrodydi taip toli, nes kalendoriaus lapas rodo, jog tai bus tik vasarą. Tačiau laikas tiksi. O su kiekvienu jo rodyklės pajudėjimu, keičiasi absoliučiai viskas: metų laikai, mados tendencijos, draugai, taip pat keičiasi ir žmonės.
Sakoma, kad žmonės nesikeičia. Kaikurie šventai tiki, kad jei jau esi vienoks ar kitoks, visada tokiu ir liksi. Aš nesutinku. Kiekvienas individas keičiasi, galbūt ne visada savo noru, kartais užtenka tam tikro gyvenimo įvykio, o kartais net nepažįstamojo replikos, kuri nors ir atrodo visiškai mažytė, gali nuversti kalnus - pakeisti žmogų. Ir nekalbėsiu aš apie "savo draugės pusseserės vyro draugo sesers brolį". Pavyzdys esu aš pati.
Puikiai pamenu savo paauglystės metus, kurių tikriausiai niekad neišmesiu iš galvos. Tikriausiai kaip ir kiekvieno gyvenime, tuo metu buvo visko, juoko ir ašarų, džiaugsmo ir liūdesio, atradimų ir praradimų. Kiekvienas teisingas pasirinkimas ir kiekviena mano padaryta klaida mane atvedė ten, kur aš esu dabar. Ir žinoma, jei kas nors manęs paklaustų: "Ar atsukusi laiką atgal ką nors pakeistum?", atsakyčiau teigiamai. Tačiau geriau pagalvojus, ar aš tikrai to norėčiau? Kas, jeigu nepadariusi tam tikrų klaidų aš nerasčiau kelio į tikrąją save, kurį dabar, jau būdama nebe -niolikos, pagaliau sugebėjau rasti? Kas, jeigu tobulumo vedinas gyvenimas pasirodytų esąs ne man?
Tikiu žodžiais, jog po kiekvienos audros galiausiai pasirodo ir vaivorykštė; jai reikia ir saulės ir lietaus. Todėl galiu įsivaizduoti, jog jei nebūčiau patyrusi to skausmo, kurį patyriau, būčiau visiškai kitoks žmogus, ir tikriausiai būčiau ganėtinai toli, nuo savo įsivaizduojamo ir norimo gyvenimo. Juk būtent skausmo, depresijos ir ašarų vedina ėmiau kurti ir rašyti. Juk būtent kai būdavo liūdna, į rankas imdavau knygą ir pasimiršdavau veikėjų istorijose. Būtent sunkios akimirkos mums suteikia vidinės stiprybės ir užsispyrimo. Supratimo, jog viską ko nori gyvenime, reikia pasiekti pačiam, nes niekas tavo svajonių neišpildys ir ant auksinės lėkštutės nepatieks kartu su ledų kokteiliu, karštą vasaros dieną. Už viską reikia kovoti, ypač tuomet, kai viskas aplink stengiasi tave sužlugdyti. Juk ankščiau ar vėliau, po stiprios gyvenimo liūties, turi pasirodyti ir vaivorykštė, kuri atneš kažką gero. Ir juk daug maloniau džiaugtis visa pozityvia energija tuomet, kai nugali patį save, kai sugebi perlipti per visas negandas ir supranti jog esi tikras kovotojas.
Visi mes galime pažvelgti atgal ir surasti tą akimirką, kurią nesvarbu kokia kaina, norėtume pakeisti. Tokią turiu ir aš. Tačiau skausmas, kurį jaučiu, prisiminusi esminę savo gyvenimo klaidą, man primena, kaip ateityje neturėčiau elgtis. Kartą nudegus dėl savo poelgių, darosi daug lengviau tai kontroliuoti ateityje. Ir jei yra žmonių, kurie tam prieštarautų, atsakyčiau tik tiek: tikriausiai dar nesuklydote taip, kad vien prisiminus savo elgesį jums skaudėtų, ne fiziškai, tačiau dvasiškai. Jausmas, kuris gali sudraskyti ir suplėšyti jus iš vidaus, jei nesugebėsite atleisti sau. Labai tikiuosi, jog būsiu pakankamai protinga ir sugebėsiu išvengti panašaus masto klaidų, kadangi net ir po visų gyvenimo užgrūdinimų, esu vis dar pakankamai silpnas žmogus.
Tyloje skamba: Birdy - Skinny Love
