Mano Lolita.. Tokie žodžiai sukosi galvoje, užvertus paskutinį knygos
lapą. Pripažinsiu, knyga buvo tikrai ne iš lengvųjų. Pradžioje, vos
baigus skaityti keletą skyrių, knygos į rankas nepaėmiau porą savaičių.
Galbūt dėl to, kad autoriaus rašymo stilius buvo toks, prie kokio aš
nesu pratusi. Galbūt dėl to, jog pati knyga kėlė dvejotinus jausmus.
Nabakovo "Lolitą" pasirinkau dėl to, jog prieš metus žiūrėjau filmą
paremtą šiuo kūriniu, todėl žinant, jog knygos visada yra geresnės už
kino juostą, norėjau įsitikinti, ar ir šiuo atveju galioja ši taisyklė.
Galiu drąsiai atsakyti jog taip. Knygoje daug aiškiau išdėstytas
Humberto Humberto mąstymas ir jo ligotas potraukis
nimfetėms.
Skaitant mano nuotaikos vis svyravo, nuo pasišlykštėjimo pagrindinio
veikėjo veiksmais ir mintimis, iki dvejojimo, jog galbūt vis dėlto, tai
nebuvo vien nesveikas susižavėjimas mažamete, galbūt jis tikrai ją
savaip mylėjo.
Prieš pradedant skaityti šią knygą, nežinojau ko ir tikėtis, kitų
žmonių atsiliepimų neskaičiau, nenorėdama jog jie paveiktų mane ir
sudarytų išankstinę nuomonę. Tačiau net ir dabar, kai knyga jau
užversta, ir jos viduryje nesislepia knygos skirtukas, man sunku būtų
atsakyti į klausimą: "Ar knyga patiko?". Tikriausiai atsakyčiau, jog ji
paliko tikrai gilų įspūdį ir rekomenduočiau tam žmogui pačiam
perskaityti šią knygą, bei susidaryti savo nuomonę. Galiu garantuoti,
kad šios knygos daugiau niekada neatsiversiu, tačiau manau, jog aprašyti
santykiai tarp Lolitos ir Humberto, dar ilgai liks mano atmintyje.
Tyloje skamba:
Ed Sheeran - Lego House
No comments:
Post a Comment