silly mistakes

Every night after work I pass this church on my way home, and even though it disturbs me a lot, they have this neon sign that says something like "Remember, today you are loved". It always reminds me of my family and all my friends back home. If you have never been away from your loved ones for a long time, it's hard to describe how shitty you can feel realizing that you miss them a lot. And it's not only being homesick or feeling lonely; it's knowing that everyone who really loves and cares about you is on the other side of the world and there is no chance that you will see them any time soon. The feeling, like you're drifting away from them, loosing the special connection you had. The fear is growing every day, that nothing's gonna be the same when you finally meet them again. And often it makes me wonder if I made the right decision: packing up my things and just going to the unknown across the ocean, leaving everything behind without actually thinking twice. 

People keep asking me why I left, and sometimes I do wonder why too. I mean, I had everything I could ever want. To be honest, I had the time of my life just before my adventure. I just got my degree, I had my closest friends right by my side and they were there for me whenever I needed them, my family was just a few hours away from me so if I felt like surprising my mom with some flowers and chocolate I could just hop on a train and do that easily. I had a boy, who loved me unconditionally and accepted me with all the stupid flaws I have... Meaning, everything was just the way it's supposed to be. I felt happy, I think. Leaving all that sucked and at first I thought that I made a huge mistake, at one point I was ready to pack all my stuff once more and just go back. But after some time I got used to the routine here and the big scary city started feeling like home. The funny thing, that is actually not that funny, I don't want to leave anymore. Even though the best people I know are still back home, I feel that Toronto changed me. For good or for worse, but it did. And I know that going back to the life I had is not an option anymore for me. It wouldn't feel right.

I'm here only four months and I already made some huge and stupid mistakes. I used to say that everything happens for a reason and even if I had the chance to turn back time, I never would, because without some foolish decisions I wouldn't be where I am now as a person. But here my mistakes caused that kind of pain, which made me wish that time travel would be possible. So you can just imagine that I am not really happy with some of my faults, because they made me doubt everything I believed in before. I do want to think that in a long run it'll all turn out okay, but at the moment it kinda seems impossible. And four months is not exactly a long period of time, so let's just say that screwing up is my talent. Wish it was singing, though. 

Then again, not everything is bad. Obviously, otherwise I would want to go back home. By coming here, without having where to live, where to work and not knowing anyone, I took a huge risk and it's shocking how some things turned out. Putting myself out of my comfort zone more was always in my bucket list and back in Lithuania I would just ignore it and play the life game as simple as possible. In Toronto, I couldn't do that anymore; maybe I could, but I finally took some risks. Some paid of, some didn't but as a result, I changed. I was always this shy and insecure person who was afraid of people as much as I was afraid of myself. While talking to someone I barely know or just met, I used to get super anxious and stressed, even experienced some panic attacks. Communication was a huge problem, and I'm not saying that it's completely gone now, but at least I feel comfortable in my own skin. And the random conversations with people on a street is almost always a highlight of the day, maybe because I attract the weirdest ones (in a good way) in the whole city, and they always have some crazy stories to tell or some awesome advise to give. The most important thing is that I feel happy here. Definitely. At least most of the time, when I'm not screwing everything up, but that's just me and my stupidity.  

I do know that I am loved. Everyday. And I do hope that they know how much I love them back. Even if there's a million miles between us, every time I see that stupid neon sign by the church, it is you I think of. 

Playing: M83 - I Need You

out of place

Galbūt aš traukiu tik tokius žmones, kurie mane vis kažkaip įkvepia ir suteikia naują požiūrį į pasaulį ir senas tiesas. Tokie, su kuriais bendraudama aš matau nedidelę dalelę tokio žmogaus, kokiu pati norėčiau būti. Atrodo, jog kiekvienas žmogus papasakoja man būtent tai, ką tuo metu man ir reikia išgirsti tam, kad galėčiau dar kartą susimąstyti ir pergalvoti viską, kas neduoda man ramybės. Galbūt visata man tiesiog siunčia tokius žmones, kad aš iš jų galėčiau pasimokyti tai, ko man labiausiai trūksta ir reikia, lyg priminimus, jog ne viskas prarasta, jog tai tik pradžia; jog nepasiduočiau ir eičiau pirmyn. O gal tai tiesiog vienas didelis ir jaudinantis sutapimas. 

Neseniai teko bendrauti su vaikinu, kuris į gyvenimą žiūri užsidėjęs visai kitokius akinius nei aš. Jis pasakojo man savo gyvenimo tikslą, apibūdino savo aistrą ir visas mūsų pokalbis privertė mane susimąstyti, kad laikas kažką keisti. Nors jau seniai žinau, kad mano pesimistiška pasaulėžiūra nenuves manęs toli, sunku pasiryžti kažką keisti, sunku tiesiog susidėlioti teisingus žingsnius, jog pagaliau rasčiau teisingą kelią gyvenimo kryžkelėje. 

Anot jo, gyvenimas yra vienas didelis išbandymas, kuris yra įdomus ir ypatingas vien dėl pačios kelionės jame. Kiekvieną kartą, kai mums sunku, mes turime pasirinkimą: tyliai kentėti, verkti ir slėptis bei laukti, kol visa tai praeis, arba nepaisant skaudaus kritimo žemyn, stotis atgal ir eiti pirmyn, galvojant, jog šitas nepasisekimas yra tik dar viena gyvenimiška pamoka, kuri yra tik maža dalelė kelionės į "geriausią savo versiją".  Jis pasakojo, jog baimė gyvenime turėtų būti aistra. Baimė, kurią mes jaučiame, dažniausiai būna tiesiog natūrali žmogiškoji reakcija į kažką naujo, ar į kažką, kas seniau mums nepasisekė, ir mes galvojame, kad gali nepasisekti ir vėl. Tačiau mes tą baimę turėtume mylėti, nes tik jos dėka jaučiame, jog iš tikro gyvename, o ne tik egzistuojame. 

Niekam šiam pasaulyje nėra lengva. Kad ir koks laimingas ir vėjavaikiškas žmogus gali atrodyti, niekada negalime nuspėti kokius sunkumus jis ištveria savo viduje. Visi skirtingi, tačiau visi vienodai svarbūs. Nes pabandykit įsivaizduoti gyvenimą, kur viskas sektųsi tiesiog tobulai, be jokių pastangų, be jokių kovojimų ar susikirtimų. Kažko nori - iš karto tai gauni. Juk jei tikrai nuoširdžiai pagalvojote, tai nebūtų taip įdomu ir prasminga, ar ne? Gyvenimas tuomet būtų nuobodus ir tuomet mes nieko negalėtume išmokti. Nejaustume baimės, nes tiesiog žinotume, kad viskas vis tiek bus taip, kaip norime. Tačiau gyvenimas ne toks. Ir tai gerai. Jis pilnas sunkių iššūkių, kuriuos reikia bandyti įveikti, pažabojant savo baimės jausmą. Ir nors kartais atrodo, jog stengiamės iš visų jėgų, ne visuomet viskas pavyksta taip, kaip norėjome. Bet ir tai išeina į gera. Visa tai galiausiai mums būna pamoka, kuri yra viena mažytė dėlionės dalelė į tokią mūsų asmenybę, kurios mes galiausiai norėtume.

Nepasisekimo baimė, skausmo baimė, nenoras išeiti iš savo komforto ribų, bijojimas nudegti, kai atrodo, jog taip rizikavai ir vis tiek nieko neišėjo.. Viskas gali būti suprasta dvejopai. Tačiau mums reikia išmokti į visa tai žiūrėti pozityviai. Visas nesėkmes, sunkumus ir skausmus reikia priimti kaip dar vieną tikrą gyvenimišką pamoką, kuri tikrai ankščiau ar vėliau prisidės prie asmenybės formavimosi. Tačiau kaip tai paveiks tave, priklauso tik nuo pačio žmogaus ir jo požiūrio. Jei jis nepasiduos net ir po stipriausio nuopolio žemyn, kelsis ir bandys dar kartą, tai jam suteiks tik dar daugiau stiprybės.

Tai tik viena menka dalelė visų apmąstymų. Ir taip galvoti man, pesimistei iš didžiosios P, yra tikrai neįprasta ir.. svetima. Tačiau tik suvokdami, jog viskas, kas nutinka mums, nutinka ne be priežasties, o tik tam, jog pasiektume geresnių asmenybės rezultatų, mes galiausiai būsime laimingi. Bent jau man taip sakė. Noriu visu tuo tikėti ir tikrai bandysiu stengtis keisti savo požiūrį į daugumą dalykų vien tam, nes suprantu, jog emocinė būsena, kurią jaučiu būtent dabar, nėra normali. Ir puikiai žinau, jog tai yra vien tik mano kaltė, todėl žingsnis po žingsnio bandysiu nebijoti gyvenimo mestų iššūkių, žiūrėti į juos su džiaugsmu, kadangi žinosiu, jog bet kokiu atveju: pasiseks ar ne, iš jų išmoksiu kažko naudingo. Stengsiuosi vis dažniau išlįsti iš savo komforto zonos, žiūrėdama savo baimei į akis, suvokdama, jog tai man atneš tik gera. 

Tyloje skamba: M83 - Wait

lost in the labyrinth

Jausmas toks, lyg būčiau visiškai viena, nors mane supa begalė žmonių. Lyg neegzistuočiau, o viskas aplink tik plauktų pasroviui, o aš būčiau tik asmuo minioje, tiesiog stebintis viską iš šono. Nebylus žiūrovas viso šito klaikaus cirko, kurio pavadinimas gyvenimas. 

Jausmas toks, lyg aplink nebūtų kuo džiaugtis, dėl ko šypsotis... Atrodo, lyg būčiau įstrigusi juodoje laiko skylėje, iš kurios vienintelis išėjimas – milžiniškas labirintas, kuriame esu pasiklydusi, pasimetusi ir galiausiai pasidavusi toliau ieškoti teisingo kelio.  

Jausmas toks, lyg būčiau pripažinusi šią jau pastovią būseną, iš kurios vis negaliu ištrūkti. Viskas visuomet niūru, visas pasaulio paveikslas aplink nutapytas tik pilkomis spalvomis, viskas visai kitaip, nei vaikystėje, kai šį paveikslą tapydavau savo pastelės spalvomis; kitaip, kai rankos buvo išmargintos kreidelių atspalviais. 

Puikiai pamenu, jog visuomet norėjau kuo greičiau suaugti. Būti už save atsakinga, priimti tokius sprendimus, kurie atrodė man teisingiausi ir tiesiog gyventi sau ir dėl savęs. Kai erzindavo vyresniųjų dėmesys ar piktesnis tonas, kai jų akimis padarydavau kažką ne taip, kai padarydavau kažką, kas anot aplinkinių būdavo nepriimtina. Ir niekuomet netikėdavau tėvais ar mokytojais, kurie vis kartodavo, jog nė nepastebėsime kaip žengsime į suaugusiųjų pasaulį.

Ir štai, aš čia. Tame lauktame amžiuje, kai esu tik aš ir nieko daugiau. Ir labiau už viską trokštu grįžti į vaikystę, ar paauglystę, kai viskas pasirodo buvo taip lengva, naivu ir paprasta. Kai didžiausios problemos būdavo nepadaryti namų darbai ar ne tokiu tonu pasakytas žodis draugei.

Nežinau kodėl mes, žmonės (ar bent jau dauguma mūsų), iš prigimties nemokame vertinti tai, ką turime. Visuomet į praeitį žiūrime su saldžia nostalgija, norėdami atgauti tai, ką jau praradome, tai, kas niekad nebegrįš. Ir vėlgi, nulydėdami vis tolstančią praeitį mes ignoruojame dabartį, kuri, faktas, taipogi nestovi vietoje, ir po truputį vis tolsta mums nė nepastebint. Įstringame juodoje laiko skylėje su milžinišku labirintu ir galiausiai vieni žmonės, tokie kaip aš, tiesiog pasiduoda ieškodami išėjimo, kiti priešingai, susivokia ir ima kovoti bei siekti savo tikslo, ir kai žmonės ima vertinti tai, kas vyksta dabar, jie galiausiai randą tą vienintelį teisingą kelią su užrašu „išėjimas“.

Norėčiau kovoti ir aš. Tačiau kartais atrodo, jog tam visiškai neturiu jėgų. Arba tiesiog nustojau tikėti, jog už raudonai šviečiančių durų manęs galėtų laukti kažkas geriau. Galbūt man lemta būti užstrigusiai šiame labirinte ir niekada negali žinoti, gal ir čia rasiu kažką.. kažką, kas atvers man akis, jog verta kovoti, verta žengti pirmyn ir stotis kiekvieną kart nugriuvus.

Tyloje skamba: Of Monsters And Men - Yellow Light (Cillo Remix)

2% of the population

"Šiame pasaulyje, norėdami pasiekti savo svajonių išsipildymo, mes konkuruojame tik su dviem procentais žmonių, kadangi likę 98 procentai yra visiškai patenkinti tiesiog tekėjimu pasroviui, arba jiems visiškai nesvarbu kas dedasi aplink." Tokia filosofija pasidalino vyras, su kuriuo netikėtai susipažinau sedėdama parke ant suolelio. Taipogi, jis patvirtino, jog aš gyvenime pasieksiu daug, nes priklausau būtent tam dviejų procentų žmonių ratui, kadangi žengiau didelį žingsnį iš savo komforto zonos ir neskaitant net didžiulo kontinentus skiriančio vandenyno, atsidūriau čia, Kanadoje, Toronte. Smagu, kai netikėtai sutiktas nepažįstamas žmogus gali pakelti pasitikėjimą savimi šimtu procentu, kai skatina siekti savo svajonių, būti stipriai ir nepalūžti sunkioje situacijoje svetimoje vietoje.

Trečia savaitė kai aš čia, už vandenyno. Viskas ne visiškai taip, kaip įsivaizdavau iš pradžių. Atsimenu, kai gyvenimas Kanadoje buvo tik svajonėse ir viskas atrodė taip tobula ir stebuklinga. Žinoma, žinojau, jog gyvenimas visiškai kitoje žemės pusėje, nebus rožėmis klotas. Tačiau kai suvoki, jog esi tūkstantis kilometrų nuo namų, nuo mylimų ir artimų žmonių; kai viskas tampa tikra, realybė trenkia iš visų jėgų. Sunku. Nors viskas po truputį ima stoti į savo vėžias, vis tiek sunku apsiprasti su mintimi, jog namo negrįšiu dar labai ilgą laiko tarpą.

Sunku ir dėl to, nes dabar, žiūrint atgal, atrodo jog turėjau viską, ko galėtų norėti mano amžiaus mergina. Vos baigiau studijas gražiame ir mylimame mieste, artimi draugai čia pat, antra pusė visuomet šalia, šeima vos už kelių valandų kelionės. Dabar visko taip trūksta: išvaikščiotų gatvių, pažįstamų barų ir barmenų, mėgstamiausių gėrimų, ar mylimiausių žmonių pašonėje, kurių kompanijoje viskas atrodo tiesiog geriau ir lengviau. Tačiau pokyčiai neišvengiami kiekvieno mūsų gyvenime. Laikas judėti į priekį ir ieškoti savo kelio, kuris neaišku kur nuves.

Tas pats nepažįstamas vyras linkėjo ne tik stiprybės ir sėkmės šioje svetimoje šalyje, bet ir jėgų ir užsispyrimo siekti savo svajonių ir užsibrėžtų tikslų. Tačiau senos svajonės neatrodo tokios svarbios, arba tiesiog dabar esu per daug pasimetusi ir nesuprantu ko noriu ir kas man būtų į naudą. Kartais jaučiuosi lyg žuvis išmesta į krantą: trūksta oro, blaškymasis aplink vargina ir viskas atrodo baisu ir svetima. Nesijaučiu savimi, tačiau galbūt tam reikia tik laiko ir susikaupimo. O tuomet, kai viskas nusistovės, galbūt aš sugebėsiu ramiai įkvėpti ir tyliai susidėlioti savo ateitį ir svajones pagal tinkamus prioritetus.

Gyvenimas nenuspėjamas, tačiau reikia mokėti išnaudoti kiekvieną netikėtą jo posūkį. Nors esu užkietėjusi pesimistė, bandau giliai širdyje, įskiepyti bent kruopelytę optimizmo (kas bent kol kas nevisiškai sekasi). Tačiau esu įsitikinusi, kad ir kaip viskas galiausiai susiklostys, šita gyvenimo patirtis bus neįkainojama ir kai galiausiai galėsiu pažvelgti atgal į visą šitą, džiaugsiuosi, jog nepabijojau šio iššūkio, nėriau į tai stačia galva. O ką man turi paruošusi ateitis..Tikiuosi tai bus verta tai, ką paaukojau ir palikau toli už savęs.

                                                                        

 Tyloje skamba: Charli XCX - Boom Clap 

future starts now

   Sunku net patikėti, jog prabėgo jau trys metai nuo tada, kai palikau tėvų namus ir išvažiavau studijuoti į Vilnių. Trys metai, kupini tikrų naujų draugysčių, meilių, juoko, ašarų... Metai, kurie suteikė tiek daug, nes ėmiau pažinti save kaip žmogų, suprasti kokia noriu būti ir po truputį judėti link savo susikurto gyvenimo paveikslo. Tiek daug planų, svajonių ir ateities planų sudėliota per visą tą laiką; rodės taip lėtai slenka laikas iki kol viskas baigsis, iki kol galėsiu pabėgti ir pradėti naują gyvenimo etapą, atversti naują ir visiškai švarų knygos lapą.. Tačiau dabar, kai diplomas jau mano rankose, viskas taip.. liūdna ir niūru. Tik dabar supratau, kad nors šitas knygos skyrius ir baigėsi, tai nereiškia, kad baigėsi visa knyga. Naujas lapas nebus švarus, nes visa tai, ką patyriau studijuodama, padarė per didelę įtaką mano gyvenimo tikslams ir mano asmenybei. 

   

   Nors po diplomų įteikimų ceremonijos jau praėjo kelios dienos, vis dar sunku patikėti jog viskas iš tiesų baigėsi. Finišas. Ir visi planai, kurie ankščiau atrodė taip toli, dabar beldžia į duris ir man baisu. Nenoriu palikti visko, ką dabar turiu, ir pradėti gyvenimą kitur. Nostalgija, liūdesys, baimė ir nežinomybė šiomis dienomis yra pastovūs mano draugai, kurie visiškai nenori nuo manęs pasitraukti. Puikiai suprantu, jog turėčiau džiūgauti, suprantu, jog tai tik dar vienas žingsnis mano gyvenime, tačiau labai sunku paleisti visą dabartinę realybę, kuri tokia artima mano širdžiai.

   Skaičiuojant paskutines dienas iki išvažiavimo, žinoma, stengiuosi kuo daugiau laiko praleisti su mylimais žmonėmis, kurių greitu metu nepamatysiu. Ir kiekvieną kartą taip stipriai suspaudžia širdį, net jei ir suprantu, jog tikrai dar pasimatysime ir nepamiršime vienas kito, realybė skaudi - niekas nebebus taip, kaip dabar. Nenutrūkstantys pokalbiai, nenorint išsiskirti, nenorint prarasti tų paskutiniųjų svarbiausių minučių, norint patirti kuo daugiau vis dar esant kartu... Tačiau juk gyvenimas taip ir veikia, vieni geri dalykai pasibaigia, kiti prasideda, ar ne?

   Ateitis prasideda dabar. Nors ir nėra visiškai aišku, kaip viskas susiklostys, visgi tikiuosi, jog niekada nepamiršiu šių trijų metų, kurie nuoširdžiai, buvo geriausi mano gyvenime. Nors ir įvyko daug dalykų, kurie tuo metu atrodė, išves mane iš proto ar įvarys depresiją, žinau, kad būtent jie labiausiai man padėjo žengti svarbiausius žingsnius į tokį žmogų, kokiu noriu tapti. Tikiuosi, jog sugebėsiu atsiminti kai kurias akimirkas, kurios dabar man suteikia tiek laimės, kaip kad išėjimas su draugais kavos, kuris prasidėjęs dieną, baigiasi tik penktą valandą ryto. Tikiuosi, jog žmonės, esantys mano gyvenime niekada nepraras ypatingos vietos mano širdyje.

 

Tyloje skamba:  The Lumineers - Boots Of Spanish Leather

wind of change

Sunku net patikėti kaip stipriai pasikeitė mano gyvenimas per pastarąjį mėnesį. Labai ilgą laiką gyvenau tiesiog nusistovėjusį gyvenimą. Viskas pažįstama, nesudėtinga, ramu ir paprasta. Ir maniau, kad viskas yra gerai. Tačiau galiausiai suvokiau, jog ilgą laiko tarpą apgaudinėjau ne tik visus aplinkinius, bet ir pačią save. Supratau, jog tikrai nėra "viskas gerai". Ilgai buvau užsidariusi savyje ir bandžiau išspręsti atrodo netikėtai atsiradusią problemą, bet ilgai lauktas sprendimas nustebino beveik visus aplinkinius - išsiskyriau su sužadėtiniu. Nors tai ir buvo vienas sunkiausių sprendimų mano gyvenime, nuo kurio bėgau ne dieną ir ne dvi, tikrai nuoširdžiai tikiu, jog tai išeis į gerą ne tik man.

Dabar, po per ilgo užsisėdėjimo vietoje aš supratau, jog vėl gyvenu. Po truputį vėl pradėjau atrasti save ir savo tikrąjį kelią gyvenime. Nors tikrai baisu. Praradau tą stabilumo jausmą, prie kurio taip greit galima priprasti ir kai jo nelieka, jautiesi ne savo vietoje, lyg stengtumeisi balansuoti ant gerai įtemptos virvės dideliame aukštyje. Bijai nukristi žemyn, bijai žengti pirmyn. Tačiau reikia. Gyvenimas tuo ir gražus, jog nori nenori, bet žengti pirmyn, ankščiau ar vėliau, reikės. (Nebent gyvenimas viename taške, kuris nejuda visiškai niekur ir nieko tau pasiūlyti negali, tave tenkina.) Baimė, nepasitikėjimas savimi ir noras užsidaryti kambaryje slepiantis nuo visko, kas netikėta ir nelaukta.


Po išsiskyrimo gyvenimas tikrai turėjo man ką pasiūlyti. Ir gero ir blogo. Nesitikėjau taip greitai ir skaudžiai nudegti. Galbūt dėl to, jog buvau pamiršusi kokia galiu būti: per jautriai reaguojanti į pasaulį, per daug vilčių dedanti į kitus; per didelė romantikė. Tačiau tikrai esu įsitikinusi, jog niekas gyvenime neatsitinka be priežasties. Reikia tik laiko, kol tą priežastį tu gali pamatyti.
Taipogi nesitikėjau taip keistai lekiančio laiko, atrodo jog viskas yra tik vienas ilgas, ryškus sapnas, iš kurio niekaip negaliu pabusti. Nežinau ar norėčiau, tačiau viskas daug sudėtingiau nei prisimenu. Tačiau tame ir slypi visas gyvenimo grožis, ar ne? Niekada negali žinoti kada įsimylėsi, niekada negali žinoti, kada neteksi žmogaus, niekada negali žinoti, kada juoksiesi taip stipriai, jog ims trūkti oro, niekada negali žinoti, kada pasimatysi su tais žmonėmis, kurių jau niekada nebesitikėjai pamatyti.

Gyvenimas - vienas didelis netikėtumas. Ir kad ir koks tas netikėtumas būtų: malonus ar nelabai, jį reikia mokėti priimti ir su juo susigyventi, nes galiausiai jis vienaip ar kitaip mus paveiks ir padarys įtaką ateityje. Būtent to dabar ir stengiuosi išmokti. Ne tik iš naujo pažinti save, rasti savo kelią ir tobulinti save ten, kur labiausiai noriu, bet ir priimti gyvenimą tokį, koks jis yra. Išmokti pažinti net ir menkiausius jo džiaugsmus ir mažiau erzintis dėl blogų nutikimų. Viskas visuomet vyksta taip, kaip turi įvykti. Vienaip ar kitaip, reikia džiaugtis šia diena, negalvojant per daug apie ateitį, nes tik laukiant ateities, mes pamirštame dabartį ir tuomet gyvenimas galiausiai atrodo tik juodai baltas. Bet kas gi kaltas dėl to, jei ne mes patys, jei matome tik tai, kas mums patogiausia ir nesistengiame dėl to, kuo tikime ar norime?

Tyloje skamba: A Great Big World - Say Something

lost in time

I was thinking a lot about my blog lately, where should I go with it and how I should reach my wanted goals for it. And I came to one clear conclusion, that I really have to start writing in English. Why, you may ask. First of all, I clearly understand that there are more perspectives for me to attract a bigger and more various readers base if the language I write is known in more than one country. Also, my future is bound with Canada (or abroad in general), so I really do need to practice my English as it is not as good as I would want. And lastly, writing a blog in English would be a perfect practice for my book, because I am writing it in English too and I feel that I have lots of gaps (not knowing even some words or having no idea how to make them sound good in content). I hope that my blog won't go down the hill from now on (though it would be hard, knowing that I am so lazy sometimes and in some days it is really hard for me just to sit down and put my thoughts in order). To finish this short introduction I do hope that YOU, my reader, will understand my choice and won't judge my silly mistakes, I will get better in time, I promise.

*

Most of my life I thought that I was born in the wrong times. Sometimes I feel like I don't understand the music, movies or the way people dress these days. Some people surprise me with their thinking or thoughts about life. Everything is so complicated nowadays, and I am a person who is easily stressed out; there are too many times when after a long day I just want to lay down under my blanket, read a book and forget about the world outside my window. And when I read books about Elizabethan-Victorian era's , or watch a movie, I feel so comfortable, warm and.. in place. I understand that these times were not as perfect as I may imagine, but I still strongly believe that I would live a happier life only because I fell that I belong there. Everything was so different, so simple in a way. Royals, dances, manners, love, romance, jewelery, hair styles, mistresses, perfect dresses and castles, the language! I adore every bit of those times and I could go on forever.


I believed I couldn't be the only one who feels and thinks like me, so I googled my problem and I was right, there are more people than I imagined, who feels that they don't belong in this world. Everyone has a different era that they feel close to. Of course, that can mean nothing at all, maybe we just really adore the stories from that time, maybe we just like one little thing from that particular year, but maybe we actually were born on the wrong time. Or maybe our souls are from that era, if you believe in reincarnation, and that is why we feel like we want to live in the exact period. I would love to think that I was actually a queen, princess or a lady in England, French or Scotland, married to a handsome king and maybe beheaded for treason or accused of using black magic or killed by some enemies who wanted my crown. And now I am stuck in 2014, lost and unhappy with how much the world changed. Well, who knows, maybe there is some truth in all of this.

At least I know that I am not the only one and that I'm not crazy! Also I am happy that I have books, movies and internet, all of these things can bring me back in time, even if it's only in my imagination. And of course, I still have my dreams and writing, then I can be whatever I want whenever I want.

If you feel the same, it would be a pleasure reading your thoughts on all of this. When you would like to live and why?

Breaking the silence: Twin Forks - Back To You