lost in the labyrinth

Jausmas toks, lyg būčiau visiškai viena, nors mane supa begalė žmonių. Lyg neegzistuočiau, o viskas aplink tik plauktų pasroviui, o aš būčiau tik asmuo minioje, tiesiog stebintis viską iš šono. Nebylus žiūrovas viso šito klaikaus cirko, kurio pavadinimas gyvenimas. 

Jausmas toks, lyg aplink nebūtų kuo džiaugtis, dėl ko šypsotis... Atrodo, lyg būčiau įstrigusi juodoje laiko skylėje, iš kurios vienintelis išėjimas – milžiniškas labirintas, kuriame esu pasiklydusi, pasimetusi ir galiausiai pasidavusi toliau ieškoti teisingo kelio.  

Jausmas toks, lyg būčiau pripažinusi šią jau pastovią būseną, iš kurios vis negaliu ištrūkti. Viskas visuomet niūru, visas pasaulio paveikslas aplink nutapytas tik pilkomis spalvomis, viskas visai kitaip, nei vaikystėje, kai šį paveikslą tapydavau savo pastelės spalvomis; kitaip, kai rankos buvo išmargintos kreidelių atspalviais. 

Puikiai pamenu, jog visuomet norėjau kuo greičiau suaugti. Būti už save atsakinga, priimti tokius sprendimus, kurie atrodė man teisingiausi ir tiesiog gyventi sau ir dėl savęs. Kai erzindavo vyresniųjų dėmesys ar piktesnis tonas, kai jų akimis padarydavau kažką ne taip, kai padarydavau kažką, kas anot aplinkinių būdavo nepriimtina. Ir niekuomet netikėdavau tėvais ar mokytojais, kurie vis kartodavo, jog nė nepastebėsime kaip žengsime į suaugusiųjų pasaulį.

Ir štai, aš čia. Tame lauktame amžiuje, kai esu tik aš ir nieko daugiau. Ir labiau už viską trokštu grįžti į vaikystę, ar paauglystę, kai viskas pasirodo buvo taip lengva, naivu ir paprasta. Kai didžiausios problemos būdavo nepadaryti namų darbai ar ne tokiu tonu pasakytas žodis draugei.

Nežinau kodėl mes, žmonės (ar bent jau dauguma mūsų), iš prigimties nemokame vertinti tai, ką turime. Visuomet į praeitį žiūrime su saldžia nostalgija, norėdami atgauti tai, ką jau praradome, tai, kas niekad nebegrįš. Ir vėlgi, nulydėdami vis tolstančią praeitį mes ignoruojame dabartį, kuri, faktas, taipogi nestovi vietoje, ir po truputį vis tolsta mums nė nepastebint. Įstringame juodoje laiko skylėje su milžinišku labirintu ir galiausiai vieni žmonės, tokie kaip aš, tiesiog pasiduoda ieškodami išėjimo, kiti priešingai, susivokia ir ima kovoti bei siekti savo tikslo, ir kai žmonės ima vertinti tai, kas vyksta dabar, jie galiausiai randą tą vienintelį teisingą kelią su užrašu „išėjimas“.

Norėčiau kovoti ir aš. Tačiau kartais atrodo, jog tam visiškai neturiu jėgų. Arba tiesiog nustojau tikėti, jog už raudonai šviečiančių durų manęs galėtų laukti kažkas geriau. Galbūt man lemta būti užstrigusiai šiame labirinte ir niekada negali žinoti, gal ir čia rasiu kažką.. kažką, kas atvers man akis, jog verta kovoti, verta žengti pirmyn ir stotis kiekvieną kart nugriuvus.

Tyloje skamba: Of Monsters And Men - Yellow Light (Cillo Remix)