out of place

Galbūt aš traukiu tik tokius žmones, kurie mane vis kažkaip įkvepia ir suteikia naują požiūrį į pasaulį ir senas tiesas. Tokie, su kuriais bendraudama aš matau nedidelę dalelę tokio žmogaus, kokiu pati norėčiau būti. Atrodo, jog kiekvienas žmogus papasakoja man būtent tai, ką tuo metu man ir reikia išgirsti tam, kad galėčiau dar kartą susimąstyti ir pergalvoti viską, kas neduoda man ramybės. Galbūt visata man tiesiog siunčia tokius žmones, kad aš iš jų galėčiau pasimokyti tai, ko man labiausiai trūksta ir reikia, lyg priminimus, jog ne viskas prarasta, jog tai tik pradžia; jog nepasiduočiau ir eičiau pirmyn. O gal tai tiesiog vienas didelis ir jaudinantis sutapimas. 

Neseniai teko bendrauti su vaikinu, kuris į gyvenimą žiūri užsidėjęs visai kitokius akinius nei aš. Jis pasakojo man savo gyvenimo tikslą, apibūdino savo aistrą ir visas mūsų pokalbis privertė mane susimąstyti, kad laikas kažką keisti. Nors jau seniai žinau, kad mano pesimistiška pasaulėžiūra nenuves manęs toli, sunku pasiryžti kažką keisti, sunku tiesiog susidėlioti teisingus žingsnius, jog pagaliau rasčiau teisingą kelią gyvenimo kryžkelėje. 

Anot jo, gyvenimas yra vienas didelis išbandymas, kuris yra įdomus ir ypatingas vien dėl pačios kelionės jame. Kiekvieną kartą, kai mums sunku, mes turime pasirinkimą: tyliai kentėti, verkti ir slėptis bei laukti, kol visa tai praeis, arba nepaisant skaudaus kritimo žemyn, stotis atgal ir eiti pirmyn, galvojant, jog šitas nepasisekimas yra tik dar viena gyvenimiška pamoka, kuri yra tik maža dalelė kelionės į "geriausią savo versiją".  Jis pasakojo, jog baimė gyvenime turėtų būti aistra. Baimė, kurią mes jaučiame, dažniausiai būna tiesiog natūrali žmogiškoji reakcija į kažką naujo, ar į kažką, kas seniau mums nepasisekė, ir mes galvojame, kad gali nepasisekti ir vėl. Tačiau mes tą baimę turėtume mylėti, nes tik jos dėka jaučiame, jog iš tikro gyvename, o ne tik egzistuojame. 

Niekam šiam pasaulyje nėra lengva. Kad ir koks laimingas ir vėjavaikiškas žmogus gali atrodyti, niekada negalime nuspėti kokius sunkumus jis ištveria savo viduje. Visi skirtingi, tačiau visi vienodai svarbūs. Nes pabandykit įsivaizduoti gyvenimą, kur viskas sektųsi tiesiog tobulai, be jokių pastangų, be jokių kovojimų ar susikirtimų. Kažko nori - iš karto tai gauni. Juk jei tikrai nuoširdžiai pagalvojote, tai nebūtų taip įdomu ir prasminga, ar ne? Gyvenimas tuomet būtų nuobodus ir tuomet mes nieko negalėtume išmokti. Nejaustume baimės, nes tiesiog žinotume, kad viskas vis tiek bus taip, kaip norime. Tačiau gyvenimas ne toks. Ir tai gerai. Jis pilnas sunkių iššūkių, kuriuos reikia bandyti įveikti, pažabojant savo baimės jausmą. Ir nors kartais atrodo, jog stengiamės iš visų jėgų, ne visuomet viskas pavyksta taip, kaip norėjome. Bet ir tai išeina į gera. Visa tai galiausiai mums būna pamoka, kuri yra viena mažytė dėlionės dalelė į tokią mūsų asmenybę, kurios mes galiausiai norėtume.

Nepasisekimo baimė, skausmo baimė, nenoras išeiti iš savo komforto ribų, bijojimas nudegti, kai atrodo, jog taip rizikavai ir vis tiek nieko neišėjo.. Viskas gali būti suprasta dvejopai. Tačiau mums reikia išmokti į visa tai žiūrėti pozityviai. Visas nesėkmes, sunkumus ir skausmus reikia priimti kaip dar vieną tikrą gyvenimišką pamoką, kuri tikrai ankščiau ar vėliau prisidės prie asmenybės formavimosi. Tačiau kaip tai paveiks tave, priklauso tik nuo pačio žmogaus ir jo požiūrio. Jei jis nepasiduos net ir po stipriausio nuopolio žemyn, kelsis ir bandys dar kartą, tai jam suteiks tik dar daugiau stiprybės.

Tai tik viena menka dalelė visų apmąstymų. Ir taip galvoti man, pesimistei iš didžiosios P, yra tikrai neįprasta ir.. svetima. Tačiau tik suvokdami, jog viskas, kas nutinka mums, nutinka ne be priežasties, o tik tam, jog pasiektume geresnių asmenybės rezultatų, mes galiausiai būsime laimingi. Bent jau man taip sakė. Noriu visu tuo tikėti ir tikrai bandysiu stengtis keisti savo požiūrį į daugumą dalykų vien tam, nes suprantu, jog emocinė būsena, kurią jaučiu būtent dabar, nėra normali. Ir puikiai žinau, jog tai yra vien tik mano kaltė, todėl žingsnis po žingsnio bandysiu nebijoti gyvenimo mestų iššūkių, žiūrėti į juos su džiaugsmu, kadangi žinosiu, jog bet kokiu atveju: pasiseks ar ne, iš jų išmoksiu kažko naudingo. Stengsiuosi vis dažniau išlįsti iš savo komforto zonos, žiūrėdama savo baimei į akis, suvokdama, jog tai man atneš tik gera. 

Tyloje skamba: M83 - Wait