"Džeimsas Džoisas tikrai dėmesio vertas rašytojas",- šiuos žodžius girdėjau ne iš vieno ir ne iš dviejų žmonių, todėl būtent kelių savo dėstytojų ir pažįstamų teigiamų atsiliepimų dėka, į savo sąrašą nusprendžiau įrašyti būtent jo kūrinį "Dubliniečiai". Tai apsakymų rinkinys, kuriuose aprašoma XX amžiaus pradžios Airijos bendruomenės gyvenimas.
Su malonumu galiu pripažinti, jog knyga manęs nenuvylė. Apsakymai skaitėsi lengvai ir noro, užversti nebaigtą knygą, nebuvo. Kiekviename apsakyme buvo galima įžvelgti ir dabartinių laikų problemas, kurios žinoma, yra aktualios ne tik Airijoje, bet ir visame pasaulyje. Galbūt todėl knyga tapusi tokia populiari anuomet, nedingsta iš žmonių atminties dar ir dabar.
Skaitydama kai kuriuos apsakymus, kaip pavyzdžiui "Nelaimingas
atsitikimas", pasijaučiau tokia pat vieniša, kaip ir pagrindinis
veikėjas ponas Džeimsis Dafis. Atrodo jog rašytojo žodžiai įsismelkė ne
tik į vaizduotę, bet ir į širdies gilumą. Vienišumas, nusivylimas,
supratimas, jog neliko nieko kita, tik laukti savo mirties.. Ir nors
realybėje tikrai apie tai paprastomis dienomis nepagalvočiau, tačiau
būtent šis apsakymas privertė trumpam sustoti ir pagalvoti."Jis irgi gyvens vienišas, kol irgi mirs, nustos egzistavęs, virs prisiminimu - jei bus kam jį prisiminti". Tikriausiai šis sakinys geriausiai atspinti kiekvieno žmogaus baimę. Ir ne, tai ne gyvenimas visiškoje vienatvėje. Juk kiekvienas iš mūsų nenori palikti šio pasaulio, nepalikęs jokio pėdsako, visi mes galime išeiti ramia sąžine tik tuomet, kai esame įsitikinę, jog mus kažkas atsimins.
Tyloje skamba: Hurts - Evelyn
No comments:
Post a Comment