little bit better

        Žvelgiant į kalendorių ir į vaizdą už lango, gali pagalvoti jog kažką sumaišei. Sniegas ir žiemiškas šaltukas, atrodo nė neketina trauktis iš mūsų kiemų, nors visi aplink su nekantrumu laukia švelnių, pavasarinių saulės spindulių, kurie galutinai išbudintų ir išjundintų visus po ilgo žiemos miego. Aš taipogi pasiilgau žaliuojančių medžių bei lengvo vėjo, kuris dvelkdamas pavasariu, leidžia lengviau atsikvėpti.

Tačiau kaip ir kiekvienais metais, besikeičiant metų laikui, mane visada apima šiokia tokia tariama "depresija". Nesvarbu ar rudenį keičia žiema ar pavasarį - vasara. Į galvą ima plūsti įvairios mintys, kurios mane truputį slegia. Tačiau nemanau, kad tai labai blogai, nes tuomet truputį sustoju, apgalvoju tai, kas man svarbu, suvokiu ką reikėtų keisti ir galbūt, žinoma jog ne visada, kadangi esu labiau žodžių, o ne veiksmų žmogus, bandau tai įgyvendinti. Ne išimtis ir šis mėnuo.

Jau esu rašiusi apie tai, jog klaidos, kurias padarome, nulemia mūsų asmenybę ir būtent dėl tos priežasties, jei kas nors suteiktų galimybę grįžti atgal, nekeisčiau nieko. Bent jau dabar laikosi tokios nuomonės, nes visgi bijočiau pasėkmių, jog nepadariusi tam tikrų savo gyvenimo klaidų, būčiau visai kitoks žmogus dabar. O turint omenyje tai, jog po truputį, mažais žingsneliais, pagaliau pradėjau eiti savo norimos asmenybės ir norimo gyvenimo keliu, nerizikuočiau prarasti tokio progreso. Tačiau kadangi aš esu tik paprastas ir klystantis žmogus, savo praeities šešėlyje esu ryškiai įrašiusi keletą poelgių, kurių gailiuosi iš visos širdies. Galbūt laikui bėgant kai kuriuos pamiršiu, tačiau vienas iš jų liks su manimi visą likusį gyvenimą. Ir manau jog taip būtų geriausia. Šis išgyvenimas man - skaudi pamoka, kurią išmokau savo skausmo kaina, todėl tikiuosi, jog atėjus tam tikram laikui, sugebėsiu pasielgti tinkamai ir nekartoti savo klaidos. Ir dabar, kai pavasaris jau norėtų pasibelsti į mūsų duris, darosi vis sunkiau ignoruoti kaltės jausmą, kuris jau spėjo tapti mano artimu draugu ir kompanionu.

Ir nors niekada nebuvau religinga ir šventai tikinti Dievu, šiandien pabandžiau kai ką nauja, apsilankiau Arkikatedroje ir ne dėl to, jog norėjau tik pasigrožėti architektūra ir padaryti keleta nuotraukų su savo telefonu. Ir negalėčiau pasakyti, jog ėjau ten melstis Dievui ar prašyti, jog mano gyvenimas staiga taptų sėkmingas ar tobulas. Nuėjau ten dėl to, nes jaučiau, jog to reikėjo, atsisėdusi ir pajutusi tą ramybę, kuri ten tarsi įsiskverbusi į kiekvieną kampelį, galiausiai sugebėjau padaryti tai, ką turėjau padaryti jau seniai - atsiprašyti. Po gan ilgo laiko tarpsnio, tarsi vėl galėjau ramiai klausytis savo minčių, kurios pasidarė vėl suprantamos. Žinoma suprantu, jog atsiprašymas praeities nepakeis ir mano klaidos neištaisys, tai jau tiesiog mano gyvenimo dalis, su kuria turiu susitaikyti ir išmokti gyventi, tačiau bent jau kažkuriam laikui pasijaučiau... ramiau. Atrodo tiek nedaug reikėjo: prisėsti, susikaupti, tyliai ir netrukdomai apgalvoti viską dar kartą, suprasti savo jausmus ir tiesiog pripažinti nemalonią tiesą. Ir nors niekas praktiškai nepasikeitė, tačiau morališkai jaučiuosi geriau, lyg pagaliau padariusi tai, ko mano siela reikalavo jau ilgą laiką. Kartais užtenka tiesiog atvirai sau pripažinti savo klaidas ir nuoširdžiai atsiprašyti, jog kaltė, slegianti pečius, bent kiek palengvėtų.

Tyloje skamba: Nina Nesbitt - Make Me Fall