happy days of autumn

Visgi savo pažadą ištęsėti ne taip ir lengva. Balansuodama tarp studijų ir darbo kartais atrodo, jog nerandu laiko net sau, ką jau kalbėti apie ilgesnį laiko praleidimą skirtą rašymui. Tačiau šiandien pagalvojau, jog jei ir toliau taip nieko nerašysiu, save nuvilsiu dar labiau, o galiausiai pamiršiu viską ką norėjau parašyti, arba geresniu atveju, postas būtų siaubingai ilgas.

Kaip ir minėjau, pastaruoju metu visas mano gyvenimas atrodo vienodai: namai-paskaitos-darbas-namai. Kiekvieną dieną vis tas pats, todėl savo retas ir taip laukiamas laisvas dienas norisi išnaudoti kuo įdomiau (naršymas internete čia negalioja). Todėl net kai orai buvo tam visiškai nepalankus, aš su savo Boo (mano mylimukas) ir su pora draugų nusprendėme pasimėgauti rudenine popiete kaime ir nelabai sėkmingai bandėme išsikepti šašlykų, protarpiais vis lyjant lietui. Nors galutinis rezultatas - nelabai patenkinti pilvukai, kuriems sunkiai sekėsi suvirškinti nevisiškai iškepusią mėsą,
Nepaisant gamtos bandymų mums sutrukdyti, tikrai laukiu kito karto, kuris reikia tikėtis, bus sėkmingesnis (šašlykų atžvilgiu). Tačiau visgi mūsų didžiausia bėda buvo tai, jog dar anksti ryte, skubant į autobusą, parduotuvėje neradome zefyrų skirtų kepimui, todėl sekantį kartą zefyrai bus pirmieji pirkinių sąraše!
pati popietė buvo kupina juoko ir šilto bendravimo, lakstymų nuo lietaus, ar bandymų pasišildyti sustirusias rankas virš laužo. Dėl ko labiausiai apsidžiaugiau, vos atvykusi pas draugę į kaimą, buvo tai, jog namie radau veikiančią spausdinimo mašinėlę - kaip mažas vaikas gavęs saldainį išsišiepiau ir žinoma puoliau prie mašinėlės, iš pradžių atsargiai beprasmiškai spaudinėjau mygtukus, lyg norėdama su aparatu susipažinti, o tuomet įsidrąsinusi parašiau kelias pastraipas savo knygai. Jausmas buvo neapsakomai geras! Negaliu sulaukti tos dienos, kai spausdinimo mašinėlė puoš ir mano namus.

Nepraėjus ilgam po rudeninės iškylos, buvo dar viena proga švęsti. Kad ir kaip keista, ši svarbi diena sutapo ir su mano darbo grafiku, todėl negalvodama apie plaukų šampūnus ar blakstienų tušus, galėjau pasimėgauti savo ir Boo dviejų metų sukaktuvėmis! Sunku ir patikėti, jog taip greit prabėgo jau net du metai, tačiau tuo pat metu atrodo, jog kartu mes jau esame praleidę visą amžinybę. Tikriausiai taip būna, kai laikas bėga nepastebimai, kai žmogų per palyginamai nelabai ilgą tarpą jau pažįsti puikiai. Nedovanojome vienas kitam dovanų, nusprendėme jog geriau nueisime ir pabūsime kur nors dviese, ir pasimėgausime vienas kitu, tokią malonią dieną. Po ilgų dvejonių atsidūrėme Užupyje ir užsukome į jau seniai nužiūrėtą "Senąją Užupio Piceriją", kurią aplankyti planavome jau gan seniai, tačiau situacija vis nesusiklostydavo taip, jog imtume ir ten nueitume. Užkimšę skrandukus tikrai skania pica ir pasimėgavę taure vyno, dar paklaidžiojome romantiškomis Užupio gatvelėmis, prisimindami pirmuosius pasimatymus ir kalbėdami apie ateitį.

Neveltui taip myliu rudenį. Net jei būtent šiuo metų laiku dažniausiai atklysta pesimistinės mintys, kurios tarsi inkaras verčia tave stovėti vienoje vietoje, trukdo tobulėti ir tiesiog imi galvoti, jog nieko geriau daugiau ir nepasieksi. Tačiau net tai negali išsklaidyti stebuklingos rudens auros, kuri taip lengvai yra jaučiama, kai tiesiog vaikštai miesto gatvėmis, batų galais spardydamas lapus, kol vėsus vėjas tau velia plaukus, o mylimo žmogaus delnas šildo tavo ranką... Mieliausi ir švelniausi prisiminimai visuomet lieka iš rudens laikotarpio. Net jei orui ir šalant imu vis labiau laukti žiemos ir Kalėdų, tikrai žinau, jog greit imsiu ilgėtis pabėgusio rudens ir spalvotų jo lapų gamos.

Tyloje skamba: Damien Rice - 9 Crimes