dark forest ahead

Bloga nuotaika ir depresija mane visada lydi švenčių metu. Ji tarsi mano asmeninė žiemos palydovė, kuri padarys viską, kad kaip ir kiekvienais metais, nusivylimas ir liūdesys slėgtų mane iš vidaus. Atrodo, jog peržengus naujųjų slenkstį, imu tikėkis, kad kiti metai bus geresni, kad šventės pagaliau bus tokios, kokios ir turėtų būti: džiaugsmingos ir kupinos vilties, meilės bei šilumos. Na, bent jau pagal filmus ir knygas šventės yra būtent tokios. Tačiau ne kartą teko įsitikinti, jog spausdintas žodis toli gražu neatitinka realybės.

Būtent prieš šventes imu galvoti, kad esu baisingai blogas žmogus. Prisimenu ne tik šių metų savo padarytas klaidas, bet ir tas, su kuriomis teks gyventi visą likusį gyvenimą ir vis smukdyti save dėl jų žemyn. Nesu tas žmogus, kuris galėtų viską legvai pamiršti ar atleisti. Supykusi ant kitų taip, ganėtinai greit atleidžiu, nes pyktis su artimais žmonėmis ar draugais man kainuoja per daug energijos, kurią aš geriau panaudosiu rašydama ir išsiliedama ant popieriaus. Tačiau nuoskaudos atmintyje užsilieka ilgam laiko tarpui. Dar ir dabar galiu atsiminti, kaip būdama šešerių metų, siaubingai pykau ant mamos, dėl netinkamos Kalėdų dovanos, kadangi aplink visi vaikai gavo daug geresnes ir įdomesnes dovanėles. Nors dabar visa tai man atrodo juokinga, nors ir suprantu buvusią šeimos situaciją, nors ir visiškai nebesvarbu, kas įvyko prieš tiek laiko, aš negaliu to pamiršti. Tokių prisiminimų turiu daug. Ir nors pirmasis yra visiškai nereikšmingas ir vaikiškas, tai nereiškia, jog visos nuoskaudos yra tokios kvailos. Žinau, jog skausmingų prisiminimų laikymas savyje kenkia tk man pačiai, tačiau, kad ir kaip norėčiau, šitos savo savybės aš pakeisti negaliu.

Tačiau jei tik supykstu ant savęs, dėl savo kvailų poelgių, klaidų ar galbūt netgi minčių, sau greitai atleisti negaliu. Net jei atrodo, kad galbūt vienas blogas elgesys ir užsimiršta, atėjus tinkamui ar nelabai laikui, jis su skausmu iškyla į paviršių primindamas koks netikęs žmogus aš iš tiesų esu. Atgaila laiko nesugrąžina. Klaidų ištaisyti jau nebegaliu, o iš jų pasimokyti sugeba ne kiekvienas. Žmonės būtent šiuo atveju yra panašūs į gyvūnus: net jei kartą prisilietę prie ugnies jie nudega, didesnė galimybė yra, jog jie bandys ir dar kartą, žinodami, kad skausmas pasikartos. Juokinga ir kartu graudu. Tačiau tam, kad pasimokyti iš savo klaidų, reikia talento, kurį turi retas žmogus.


Tyloje skamba: Train - Hey, Soul Sister