Būdami dar visai vaikais įsivaizduojame save ateityje, kai užaugsime. Visi tada turime naivių svajonių, kurios tokios didelės ir gražios verčia didžiuotis dar jaunus tėvus ir manyti, jog jų vaikas užaugęs pasieks tiek daug, kiek jie patys negalėjo pasiekti. Taip, tai gražu. Tačiau augant vienos svajonės keičia kitas, ir daugeliu atveju jos tampa labiau realistiškos, nei vaikystėje. Aišku, kiekvieno žmogaus gilioje kertelėje guli kelios apdulkijusios ir susenusios svajonės, apie kurias tai pamirštama, tai atsimenama, tačiau jos taip ir lieka neįgyvendinamos. Be svajonių, kiekvienas taipogi įsivaizduojame save patį. Mintyse bandome sukurti tobulą savo variantą po kelerių metų, tikėdamiesi, kad jis bus geresnis ir tobulesnis jūsų variantas, kuris galbūt bus bent per žingsnelį arčiau jūsų svajonių.
Mano atveju, viskas priešingai. Atrodo kuo toliau, tuo labiau tolstu nuo savo "tobulojo" varianto. Žinau, kad esu linkusi mesti tai, ką pradėjusi, tačiau mane žlugdo tai, jog šitos savybės aš nesugebu atsisakyti jau per tiek metų. Svajonės mano šviesios, gražios ir ryškios, tačiau aš pati esu didžiausia kliūtis joms išsipildyti. Metams bėgant aš ne tik užkišu svajones į tolimesnį kampelį, bet ir po truputį pradedu atsisakyti tų pomėgių, kurių dėka tos svajonės ir atsirado. Skaitymas vaikystėje ir paauglystėje buvo mano išsigelbėjimas nuo pilko ir nuobodaus pasaulio. O dabar.. Ne, pasaulis liko toks pats. Tačiau aš keičiuosi. Ir tikrai ne į tą pusę, kurią norėčiau aš pati.
Taip. Logiškai galvojant, viskas priklauso nuo manęs pačios. Juk niekas man nelaiko automato prie galvos ir draudžia skaityti. Juk niekas nedegina mano turimų knygų. Tačiau vis dėto, kažkas giliai mano viduje spaudžia stabdžius, tarsi saugodamas mane nuo galimos nelaimės. Perlipti per save ar savo principus nėra taip lengva, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Ypač kai pats negali suprasti tikrų priežasčių, dėl kurių taip elgiesi. Bet būtent aš esu toks žmogus, kuris dažnai mėgsta sugriauti savo laimę ar bent jau galimą trumpą laimingą gyvenimo liniją, vien dėl to, nes bijau to baisaus ir tamsaus jausmo, kuris aplanko, kai laimės paukštė tave ima ir palieka be išankstinio perspėjimo.
Tyloje skamba Lana Del Rey "Video Games"
No comments:
Post a Comment