friendship never dies

Draugystę aš labai vertinu. Jei jau nusprendžiau, kad žmogus yra nusipelnęs mano draugystės, jei jau įsileidau jį į savo širdį, nuleidusi visas uždangas, tuomet jis ten pasiliks tikrai labai ilgam. Matyt taip yra dėl to, jog esu gan uždaras žmogutis. Bendravimas su nepažįstamais žmonėmis niekada nebuvo mano mėgstamiausias užsiėmimas, kadangi tuomet jaučiuosi suvaržyta ir nesavo vietoje. Tie, kurie manęs nepažįsta gali net pagalvoti, jog esu nedraugiška, paniurusi ar amžinai ne nuotaikoje. Tačiau taip nėra.

Galiu drąsiai pripažinti, jog tam, kad galėčiau bendrauti su žmogumi, taip kaip bendrauju su artimiausiais draugais, prireiks daug laiko. Bet argi ne tai ir linksmiausia dalis? Juk draugystę reikia statyti nuo pat pamatų. Plytą po plytos dėti vieną faktą po kito, kad galiausiai galėtum pastatyti namą - žmogaus pažinimą. Ir net po daugelio metų neįmanoma pasakyti, jog žmogų pažįsti iš visų pusių, kadangi mes visi turime savo paslapčių, tokių, kurias norime pasilikti tik sau, neišduoti net patiems artimiausiems draugams. Ir tai yra gerai, nes kiekvienas žmogus turėtų turėti tą menką, beveik nepastebimą paslapties šydą aplink save, kas verstų tik dar labiau norėti bendrauti ir pratęsti pažintį į dar gilesnes kerteles.

Asmeniškai aš niekada neturėjau krūvos draugų. Tačiau man jų ir nereikėjo, vis dar nereikia. Turiu kelias drauges, kurias nors prie širdies galiu dėti. Dėl jų paaukoti galėčiau daug. Ir tikrai nesvarbu, jog mes nebendraujame tiek, kiek bendravome ankščiau. Nesvarbu, jog dabar su kaikuriom, mus skiria tūkstančiai kilometrų. Tikra draugystė ištveria net ir tai, tačiau noras turi būti apibusis. Svarbiausia yra nepamiršti. Svarbiausia neištrinti iš širdyje laikomų atsiminimų tų stebuklingai trapių akimirkų, kurios būtent draugystę ir pavertė stebuklinga. Tai gali būti ir visiškos smulkmenos, tačiau jos yra tokios svarbios, ir ne kiekvienas gali tai suprasti. Būtent dėl to draugystės ir išyra: per mažai laiko, šiame skubančiame pasaulyje, mes skiriame šiltiems prisiminimams.

Nepaslaptis, kad esu nostalgiškas žmogus. Kiekvieną prisiminimą branginu, lyg jis būtų brangiausias mano turimas daiktas. Nuotraukos - aukso vertės. Žiūrinėdama jas ir prisimindama tuometinę savo nuotaiką, kai mane supo artimiausia draugė, darosi ir liūdna ir džiugu. Liūdna, nes suvokiu, jog artimiausiu metu to nepatirsiu, o galbūt nepatirsiu to jau niekad. Juk jausmai tokie skirtingi, ir kiekvieną kartą viskas būna kažkiek kitaip, nesvarbu, jei mums patiems atrodo, jog viskas lygiai taip pat. Liūdna ir dėl to, jog žinau, kad būtent tą akimirką nesidžiaugiau teikiamomis galimybės tiek, kiek galėjau, kiek vertėjo. Reikia išmokti vertinti kiekvieną gyvenimo akimirką giliau, nebijoti džiaugtis tiek, kiek nori širdis, nebijoti aplinkinių reakcijos į tave. Taipogi žiūrėdama į nuotraukas suprantu, kad mano veidą puošia šypsena. Juk aš turiu tokių draugių, kokių galbūt nė nenusipelniau. Tik jų dėka mano praeityje yra tiek daug šviesių prisiminimų. Tik jų dėka aš esu dabar tokia, kokia esu.

Išvada paprastesnė nei paprasta. Draugystę reikia vertinti ir brandinti it gerą, brandų ir brangų vyną. Kuo ilgiau tuom rūpinsiesi, tuo geresnį variantą turėsi pabaigoje.

Tyloje skamba: Guns N' Roses - Don't Cry