desire to write

Visada pavydėdavau tiems žmonės, kurie yra talentingi. Juk jiems atsiveria tokia didinga galimybių mugė, kad jiems tik ir rinktis savo gyvenimo kelią joje. Aš būdama maža vis bandydavau surasti savo talentą. Bandžiau dainuoti, šokti, vaidinti, tačiau kiekvieną kartą kažkas vis būdavo ne taip. Atrodo kažkas mano viduje vis nesusiklijuodavo ir galiausiai aš tuos bandymus apleisdavau. Aišku, bandymai rasti kažką savito tęsėsi ir vėliasniame laikotarpyje. Tikėjau, kad tai yra fotografija. Po to bandžiau save prisijaukinti prie vairavimo ar piešimo. Tačiau viskas nueidavo šuniui ant uodegos.

Atrodo, jog be skaitymo ir rašymo aš nieko nesugebu. Žinau, kad mano rašymo žinioms dar tik tobulėti ir tobulėti, tačiau tai darydama aš jaučiuosi gerai. Na, bent jau geriau, nei didžiąją laiko dalį. Gyvenimas dar ilgas, tačiau abejoju, jog sugebėsiu surasti kažką kito savo gyvenime, kas leis patirti man didesnį pilnumą, nei žodžiai balto popieriaus fone, kuriuos sukuriu aš pati. Nors šitokiam laisvalaikio praleidimui dažniausiai reikia mūzos paukštės, kuri akivaizdu, aplanko ne visada, tai man teikia džiaugsmą. Džiaugsmą, kadangi žinau, jog galiu savo mintis išdėlioti sakiniuose taip, kaip aš noriu. 

Bet ką atiduočiau už senovinę rašymo mašinėlę, kurioje glūdi būtent tikroji rašymo dvasia, kurią taip trokštu pajusti. Jokių klaidų taisymų ar spellcheck'o. Jokių bereikalingų spausdinimų. Tiesiog iš kart pasirodanti tavo kūryba šviežiame lape, kuris vis dar kvepia mašinėlės dažais. Seniau rašymas buvo vertinamas. Ne kiekvienas galėjo tai daryti. Tam reikėdavo talento, noro, aistros ir užsidegimo. Dabar viskas pasikeitė.

Tobulumui ribų nėra ir niekada nebus, tačiau rašymo srityje, žinau, kad norėčiau bent jau priartėti prie tos ribos. Svajoju, kad mano kurtas knygas skaitytų žmonės ir sakytų "tai kažkas kita, tai kažkas įdomaus". Galbūt tokias svajones lemia tai, jog vaikystėje knygų nepaleisdavau iš rankų. Tuomet nereikėjo nei draugų, nei tėvų, nei kompiuterio. Užteko geros knygos rankose ir aš išnykdavau baltai juoduose puslapiuose, susitapatindavau su knygų herojais ir vis įsivaizduodavau, kad kai paaugsiu, parašysiu kažką dar geresnio. Vis dar tuom tikiu, kad kažkada, po metų, dviejų ar dvidešimties aš sukursiu tai, kas guli mano širdyje. 

Rašymas man tarsi sportas, tarsi grojimas muzikos instrumentu. Tai viskas, ką aš turiu. Todėl tikiu, kad kada nors aš tai panaudosiu savo svajonių išsipildymui.

Tyloje skamba Placebo - Running Up That Hill